Detektyvas

Pamenat, vasarą kėliau pamokėles kaip parašyti knygą. Dabar pati nusprendžiau pabandyti parašyti detektyvinę istoriją :D Atiduodu jūsų teismui pirmąją dalį :))

Ferdinandas Raudys gulėjo apsikabinęs save rankomis, taip tarsi jam būtų labai šalta. Taip tarsi būtų norėjęs kažką priglausti. Ach, tiesa, nepaminėjau, jis gulėjo vidurį sodo, penktą valandą ryto ir kas įdomiausia, negyvas.

Du pagyvenę policininkai bidzinėjo aplink sodą, nežinodami, ką daryti kol atvyks profesionalai. Ponas Giergždys, žmogžudysčių skyriaus detektyvas, niekada neskubėdavo į nusikaltimo vietą, tuo labiau tokį ankstyvą šeštadienio rytą ir dar velniškai nuo vakarykščio pasisedėjimo su draugais skaudančia galva.

-         Koks gražus saulėtekis, o tu ko tokia surūgus gražuole? – Saulei Raudytei mestelėjo  detektyvo Giergždžio padėjėjas Kostas.

-         Kostia, raminkis, - suzirzė Šarūnas Giergždys, - labas rytas, gal galite pasakyti kur rasime nusikaltimo vietą?

Saulė, kurią močiutė Nijolė išsiuntė pasitikti detektyvo stovėjo visiškai pasimetusi. Dėdė guli negyvas vidurį sodo.. O ji stovi kaip nepilno proto ir žiūri. ,,Velnias, budinkis Pagieža“ pyktelėjo.

-         Eee, taip. Nusikaltimo? A, nusikaltimo. Taip. Gal aš jus palydėsiu, - suvebleno Saulė ir nukaito. Tas detektyvas toks mielas, o ji čia mekena. ,,Saule!!! Sode guli negyvas Ferdinandas, o tu mąstai apie gražius detektyvus?!“.

Šarūnas Giergždys nusekė paskui pasitikusią merginą, galvodamas iš kur čia gavus puodelį kavos ir įprastinę nikotino dozę.

Kitaip tariant, nužudytasis tiems trims rūpėjo mažiausiai. Kol jie išgirdo Ferdinando motinos Angelės Raudytės riksmus.

-         Tai ji! Aš žinau, kad tai tos tavo prakeiktos tarnaitės darbas! Tu ir tavo nelemti namai pražudė mano sūnelį, mano angelėlį...

Šarūną Giergždį nupurtė drebulys. Detektyvu jis dirbo jau pora metų, bet tokio širdį veriančio riksmo dar nebuvo girdėjęs.

Saulė liuoktelėjo prie tetos Angelės ir apkabinusi patraukė ją tolyn nuo visai sutrikusios, aprėktos močiutės.

-         Labas rytas detektyvai. Aš Nijolė Raudienė, nužudytasis mano vyro (amžinaatilsį) sesers sūnus Ferdinandas Raudys. - greitakalbe išpylė nedidukė, apvalaina, pensinio amžiaus moterytė.

-         Labas rytas, aš detektyvas Šarūnas Giergždys, kol kas atsakingas už šią bylą. Kas ir kada rado mirusįjį?

-         Paštininkas, jis dėjo laiškus į pašto dėžutę, apie penktą valandą ryto, kai išgirdo riksmą ir atbėgęs į sodą pamatė velionį. Tada prižadino mane.

-         Gal galėtumėm pasikalbėti su paštininku?, - kiek suirzusiu balsu paklausė detektyvas Giergždys, ir persisukęs per petį šnipštelėjo Kostui, - Pasirūpink ta ponia.

-         Ta ponia nužudytojo, atleiskite, mirusiojo, Raudžio motina Angelė Raudytė. Ji mano,              kad Ferdinandą nužudė mano Marinutė. Geriau aš pati ja pasirūpinsiu, o anūkė palydės jus iki paštininko. – įsiterpė Nijolė Raudienė.

-         Ačiū. – dėkingas žvilgtelėjo detektyvas.

Jau truputį prabudęs Šarūnas Giergždys paprašė besiartinančios Saulės nuvesti pas paštininką. Kostas bandė šnekinti ją, bet ši piktai dėbtelėjo į detektyvą ir pagreitino ėjimo tempą. Pereiti milžinišką Raudžių dvaro sodą reikėjo beveik dvidešimt minučių.

 Šarūnas užsigalvojęs spoksojo į žemę, Kostas švilpavo, o Saulė svarstė, ar jai verta pirkti tuos žurnale matytus Prada batus.

-         Paštininkas nualpo pamatęs dėdę negyvą. Jei manęs prireiks, būsiu gretimam kambarį. – staigiai pabudino iš minčių detektyvą Saulė ir paliko jį stypsoti prieš sunkias medines duris.

-         Tai gal einam? – pakėlęs antakius suniurzgė Kostas.

***

-Ir ką darėte pasakęs poniai Nijolei? – jau gerokai prasibudinęs klausinėja paštininką Šarūnas.

- Kaip sakė Marinučka, iš kart nualpau. O daugiau nieko neprisimenu.

- Marinučka tai tarnaitė Marina Tychova? – patikslina Kostas.

- Taip, - atsidusta išblyškęs paštininkas.

- Na atrodo viskas. Ačiū. Jei dar ką prisiminsit, pone Giegeli, skambinkit man, - padavė vizitinę kortelę Šarūnas.

Detektyvai išeina iš raudonmedžio baldais apstatyto, prabangaus svečių kambario.

-         Nu ir jautrus žmogelis,- vartydamas akis burbteli Kostas.

-         Kostia, aš be kavos, palikau  paskutinį ,,Malboro“ pakelį namie, miegojau apie tris valandas, ir nezirziu.

-         Katik pradėjai.. – panosėj šnirpštelėjo Kostas.

-         Kažką sakei? – greismingu, tyliu tonu paklausė Šarūnas ir pabeldė į Saulės kambario duris.

Tyla. Šarūnas vėl beldžia. Vėl. Kostas neištvėręs atidaro duris ir įvirsta į milžiniškus, prirūkytus apartamentus. Šarūnui net susisuka galva. Iš kito kambario (matyt dušo), girdisi žemas, sodrus, moteriškas balsas: ,,And it hurts like in hell, it hurts like in hell, when I see your face... Na, na, naaa“.

Tuk, tuk.

-         Taaaiiip, minutęęę, - dar vis dainuodama atsako Saulė.

Kostas prunkšdamas šnipšteli Šarūnui: ,,Jai net suskaudo matant tavo pagiringą ševeliūrą“

Šarūnas jau ruošėsi  atsikirsti, bet..

Iš vonios išėjo į dangaus žydrumo chalatą susisupus Saulė. Rausvais skruostais ir ant pečių išsidraikiusiom, varno juodumo garbanom. Išvydus detektyvų reakciją, ji išsišiepė nuo ausies iki ausies ir pradėjo garsiai kvatot, bet staiga nutylo. Ferdinandas. Ups.

Šarūnas nustebęs spokso į Saulę. Dar iš ryto ji atrodė tokia, tokia... Kaip čia pasakius... Maža niurzga.

Kostas spokso į Šarūną, kad pagaliau (tas kvailys, po išsiskyrimo su kažkokia nuoboda, jau du mėnesius vaikšto piktas kaip velnias) jis į kažką atkreipė dėmesį.

Saulė nuleidžia akis dėl to nelemto žvengimo. Tyla trunko dar kokias dvidešim sekundžių, tada Saulė prakalbo:

-         Jūs tikriausiai manęs ieškojot? Aš apsirengsiu ir palydėsiu jus pas močiutę.

-         Aha. Tai yra taip, mes luktelsim. - ,,Oho. Kiek jai metų?“ – sukasi Šarūno galvoj.

-         Tai gal galėtumėt palaukti už durų, - sužvairuoja Saulė.

-         Aaa. Taip. Paskubėkit. – ,,jai tikriausiai dar tik kokių penkiolika“ – subarė save Šarūnas ir vėl prabylo rimtu detektyvo tonu.

***

Meilė išlenda iš kambario, šį kart jau be šypsenos, apsirengus juodais marškiniais ir juodais plėšytais džinsais.

-         Einam, - ji pamoja dešine ranka.

-         Žinote, gal pirma nuveskite mus pas tarnaitę? Ar galėtumėte? - be emocijų paklausia Giergždys.

-         Aš manau ji pas močiutę, bet galim pažiūrėt jos kambarį, - atsakė Saulė ir sarakastiškai mestelėjo, - Be to detektyve, galit į mane kreiptis ,,tu“, - neatsisukdama priduria ir nudunda akmeniniais laiptais.

Kostas su Šarūnu dairydamiesi po senovinį dvarą seka paskui Saulę.

-         Jos nėra. Galim grįžti, - iš tamsaus koridoriaus galo aidi Meilės balsas.

***

-         Ach, štai kur jūs? Jau norėjau prašyti, kad Marinutė eitų ieškoti...,- vos detektyvams ir Meilei įžengus į kambarį prašneko ponia Nijolė.

***

-         Žinai, man viskas čia kažkaip painu – nieks nieko tikrai nematė, arba jie profesionalūs aktoriai,- trenkęs seno ,,Fordo“ durimis suniurnėjo Šarūnas.

-         Och, brangusis tu mano – dar neįšmokai, kad žmogžudystės paprastai nebūna labai aiškios, - atsako Kostas.

-         Ačiū mama, - suirzo detektyvas.

-         Niuuuurzgaaaaa, - prajuko Kostas, - o jei rimtai, tai man ta Raudienė atrodo ne tokia jau ir nekalta.

-         Paėmei jos batų antspaudus?

-         Taip. Kokių keturesdešimties porų manau..., - sunkiai atsiduso Kostas.

***

-         Labas ryt.., - vos įžengęs pro duris užtilo Kostas, - auuu? Kur visi?

-         Kaip šmaikštu. Mes nuo trijų ryto kasinėjomės Raudžių sode, tikėdamiesi ten rasti dar vieną idėją, - šiaip ne taip pramerkęs akis atsakė Šarūnas, - paskaityk.

,,Ten kur nyksta vienas, saulė daug kam nusileis.“ – iškarpytomis raidėmis ant laikraščio skiautės buvo sudeliotas sakinys. Kostas įdėmiai apžiūrėjo lapelį ir vos laikydamasis nesijuokęs tarė:

-         Gal reikėjo ieškoti kapinėse?

-         Cha, cha, cha. – mechaniškai nusijuokė Šarūnas, - o ataskaitą šefui tai rėikės pateikt..

-         OK. Nunešiu iki labaratorijos, gal bus pirštų antspaudų. – žvaliu balsu atsakė Kostas.

     O Šarūno galvoje kilo keistos mintys apie Saulę. Lašantys plaukai ir spindinčios akys..

 - Ej, žinai kieno batų pėdsakai kieme vedantys prie mūsų numirelio? – nutraukė detektyvo mintis Kostas, - ogi tavo dienos šviesos, Saulės Raudytės.

Šarūnas Giergždys pašoko nuo kėdės, griebė Fordo raktelius ir išlekė.

***

-         Laba diena, ieškome Nijolės Raudienės, - parodė detektyvo ženklelį Šarūnas.

-         Sveiki,  aš jos sūnus, Danielius Raudys, - ištiesė ranką Saulės tėvas,- jūs tikriausiai dėl Ferdinando?

-         Tiesa pasakius, mes čia dėl jūsų dukros.