Atostogos jau ranka pasiekiamos, taip ir neprisiverčiu nieko gero nuveikti, tai knisuos po kompo atmintį, ir va ką aptikau.
Kas po galais yra ta laimė? Gal būti laimingu tai turėti
viską? O gal neturėt nieko? Gal negalvoti? Turėti žmogų kurį beprotiškai myli?
O gal nemylėt nieko, kad išliktum nesudaužyta širdimi? Neprisipildžiusia
karėlio, ašarų, neišrėktų pykčių ir savęs kaltinimų, kai galvoji kad galėjai
viską daryt kitaip. Bet tada tu, jau nebūtum tu. Tu būtum kažkas svetimo,
kažkas kito, su kitom klaidom ir kitokio sūrumo ašarom. Jei eitum tiesiai kur
veda akys, ar galų gale prieitum savo Laimę? Ar prieitum? Ko gero ne, pavargtum,
nusilptum, nebegalėtum blaiviai mąstyti. Bet argi tada laimė yra prisigerti
taip kad nieko neprisimintum? Ar tai teisinga?
Išbėrus pusšimtį
klausimų apie tą didžiąją Laimę, vienaip ar kitaip prieinu išvadą, kad Laimė,
tai mirtis. Rami ir tyli, ji ateina kaip paguoda, kaip atlyginimas už nugyventą
gyvenimą. Už tai, kad atsistojai, po to kai netekai kojų, po to, kai
praregėjai, nors prieš minutę sakei, kad niekada, niekada daugiau neatsimerksi.
Taigi, ar verta dabar tuos keturiolika metų, gyventus jau atrodo taip ilgai,
užbaigti? Nesulaukus atlyginimo išeit darbo dienos vidurį, kai jau tiek
atidirbai. Myliu gyvenimą. Turbūt vien dėl to galiu vadintis nuotykių
ieškotoja. Laukiu, kada pro akys prašvilps sukūrys, kuris kedens plaukus, ir
privers pašiurpti odą. Aš visai nenoriu turėti tos Laimės. Kas iš to? Juk tada
viskas jau bus baigta. Neįdomu pabaigti skaityti nuostabią knygą, daugiau
nebegyvensi joje. Viskas, būsi išspirtas iš saugaus ir jaukaus pasaulėlio, o
kas toliau, niekas nežino. Ir, garantuoju, dar ilgai nesusžinos.
Iš dienoraščio
2012 - 03 -11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą