Čia pro konkursą istorijų mėginu praslyst, bet spėju neišeis, nes mažai balsų surinkau :( Na, jei kam negaila, pa'like'inkit čia. Na, štai pirmoji istorijos dalis. Jei nepakliūsiu į puslapiuką, tęsiu ją čia :D O jei pakliūsiu - galėsite skaityti ją tame pačiame puslapyje, kur ji dabar patalpinta. Tarp kitko, labai įdomias istorijas rašo tos merginos ;D
* 1 *
Pajutusi šiltą kūną šalia savęs pabudau. Prie manęs susirietęs į kamuoliuką miegojo mano mažasis broliukas Ben. Tikriausiai vakar užmigo išsigandęs pastovaus tėvų barnio. Atsargiai ištiesiau ranką telefono link. Laikrodis rodė 7h ryto, tačiau dar nebuvo prašvitę. Lėtai išsiropščiau iš lovos ir po truputi judėjau vonios link. Nenorėdama nieko prižadinti atargiai dėliojau kojas tarp išmėtytų knygų bei drabužių. Kambarys, kaip visada buvo sujauktas. Prie lovos gulėjo krūva žaislinių mašinėlių - tikriausiai vakar broliukas žaidė su jomis, nes užvakar čia jų tikrai nebuvo. Staiga atsistojau ant kažko labai kampuoto ir net nepajutau, kaip suspiegiau. Velnias, dabar man kapai... Išgirdusi žingsnius nesugalvojau ką daryt, todėl likau stovėti toje pačioje vietoje. Pro duris įsiveržęs tėvas prižadino ir Ben. Jis nesupratęs pramerkė akis ir nusižiovavo. Tada sušuko:
- Gabrielle! Tu atsistojai ant mano mažojo ROBO! - rėkė Ben ir pribėgęs griebė nedidelį robotuką man iš po kojų.
- Ach, Ben, aš labai atsiprašau, bet aš jo tikrai nemačiau, - ėmiau teisintis.
Mano mikčiojimus pertraukė tėvas:
- Matai ko pridirbai?! - rėkė jis. - visą šeimą ant kojų pakėlei, dabar tikriausiai vidurnaktis! - šaukė žvilgtelėjęs į langą.
- Dabar 7h ryto... - burbtelėjau ir nuėjau į vonią.
Dar girdėjau greitus žingsnius ir kažką panašaus į "Mes pavėluosim!", "Čia tu kaltas!" ir t.t. Karštas vanduo budino dar vis sustingusį mano kūną. Gal 15 minučių stovėjau įsmeigusi žvilgsnį į dušo kabiną ir nieko nedariau. Tiesiog stovėjau. Šiltas vanduo plovė mano kūną kartu su sūriomis ašaromis. Žinojau, kad mūsų šeima griūna, tėvai pastoviai pykstasi ir visaip mėgina Ben ir mane patraukti savo pusėn, bet mes tiesiog nekreipiame dėmesio į tai ir gyvename savo gyvenimą. Bent jau mėginame. Aš iš ties palaikau mamos pusę ir tikrai nesakau, kad jai nėra dėl ko pykti... Nusukčiau galvą, jei žmogų, kuriuo labiausiai pasitikiu, rasčiau lovoje su kita moterimi. Tiesa, Ben nesupranta, dėl ko jie pykstasi, nes jam nieks nesako. Nesako ir man, tačiau aš nugirdau jų ginčą gįžusi iš mokyklos. Mane sudomino jų pokalbis, gal tiksliau rėkimas vienas kitam į veidą. Nuklausius visą pokalbį supratau kodėl jie taip riejosi 2 savaites. Tyliai smukau į savo kambarį ir atsisėdau ant lovos. Nežinojau ką daryt... Neturėjau kam pasipasakoti, o dar prisidėjo ir mano pačios problemos. Iš manęs šaipėsi tikriausiai pusė mokyklos, bet spjoviau į tai, nes liko tik pusė mokslo metų. Jau senokai apsisprendžiau, kad paskutiniuosius metus užbaigsiu kitoje mokykloje. Spėju, tėvai prieštaraus tam, bet aš jų ar taip, ar taip neklausau.
Taigi, išsipraususi po dušu ir susitvarkiusi grįžau į kambarį. Ben jau nebebuvo, nes tėvas jį veža į mokyklą. Na, o man tenka tenkintis mokykliniu autobusu. Nors šiandien į jį tikrai nespėsiu ir dar vėluosiu į pamokas. Pagriebiau kuprinę bei telefoną nuo stalo ir nusileidau apačion. Namie, aišku, nieko nebuvo. Mama jau tikriausiai prieš 30 min išvažiavo, o tėtis su Ben - prieš maždaug 15. Žvilgtelėjau į laikrodį. Jis rodė 7:50. Nors iki pamokų pradžios buvo likę tik 10 min., o reikėjo eiti pėsčiomis - neskubėjau. Tiesiog nenorėjau eiti ten, kur iš manęs šaipėsi. Viskas prasidėjo, kai mano geriausia draugė nuo manęs nusisuko, nes jai nebe tiko mano draugija. Aš toliau mokiausi gerais pažymiais ir buvau "gera mergaitė", kol ji gėrė bei rūkė, bėgo iš pamokų, meluodavo visiems iš eilės ir kitaip teršė klasės vardą. Galiausiai 9 klasėje ji nustojo save žaloti or pradėjo kenkti kitiems juos žemindama. Aš buvau jos pirmoji auka. Tik įėjus į klasę buvau apipilta žalsvai mėlynu, gličiu skysčiu. Nors to net negalima buvo pavadinti skysčiu. Tai buvo kažkokia tampri ir greit stingstanti masė. Kadangi buvo apipilti visi mano plaukai, jie, aišku, tą dien buvo spalvoti. Galvą išsiploviau mokykloje, tačiau ta masė nudažė mano plaukus aqua spalva. Nuo to laiko mane vadino "undinėle". Viskas tuo nesibaigė. Kitą dieną Amber (toks jos vardas) man ant galvos sumušė kiašinį. Prie mano pravardės prilipo dar vienas žodis - "višta". Šiandien mano pravardę sudaro lygiai 274 žodžiai. Visus esu susirašius į knygutę, kurią slepiu savo stanikų stalčiuj, kur, žinoma, nieks nelenda.
Nuo valgomojo stalo pasiemiau raktus ir piniginę pamačiau raštelį ir šimtimę šalia. "Nueik į kiną su draugėm arba šiaip apsipirkti. Žodžiu, gerai praleisk laiką. Mama xoxo". Pasiemusi 100 svarų banknotą išėjau į mokyklą. Buvo keista, kad mama palieką tokią pinigų sumą vienai dienai. Tiesa, gyvenome pasiturinčiai ir galėjome sau leisti du kart per metus paatostogaut kitoj šaly. Nenutuokiau kur Londone galėčiau gerai praleisti laiką, apskritai, nenutuokiau kuriame pasaulio krašte galėčiau save vėl priversti šypsotis. Tačiau vis tiek nesupratau, kodėl mama nei iš šio, nei iš to pradėjo švaistytis pinigais.
***
Eidama stebėjau viską, kas vyksta aplinkui. Mačiau vėluojančius į darbą kaimynus, lekiančius mašinos link, dar mėginantį į mokyklinį autobusą suspėtį berniuką, dviratininką lekiantį didžiuliu greičiu. Staiga išgirdusi traknią muziką atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta. Keliu lėkė raudonos spalvos mašiniukas. Susigūžiau, nes bijojau, kad mane pastebės. Tame automobilyje sėdėjo Amber su keliomis savo draugėmis: Megan, Katy bei Ariana. Muzika išsijungė ir automobilis sustojo šalia manęs:
- Gal reikia pavežėti? - suspigo Amber ir visos kartu pradėjo žvengt. - Oj, atleisk, pamiršau, kad šiukšlių savo mašinoj nevežioju.
Įniršusi stovėjau vietoje ir sekiau akimis nuvažiuojantį raudoną mini cooper. Negalėjau pakęst visų tų įžeidinėjimų, nors kitą vertus, o kas galėtų?! Nusprendžiau, kad šią dieną mokykloje nesirodysiu ir patraukiau priešinga kryptimi autobusų stotelės link. Sulaukusi jo pajudėjau prekybos centro link ir patraukiau į Starbucks kavinukę. Atsisėdusi prie nuošalaus staliuko užsisakiau kavos ir įsijungiau FB. Nieko naujo nebuvo, išskyrus tai, kad įžeidinėjimų buvo milijonai. Visi jie kvietė prisijungti prie Gabrielle Haters Club ir dar labiau griauti jai gyvenimą. YAY! Tai tiesiog nuostabu...
Išgėrusi kavą patraukiau drabužių parduotuvių link. Įsmukau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir išgirdau per radiją grojant 1D Live While We Young. Nekenčiau One Direction. Visada man atrodė, kad jie kažkokie pasipūtėliai, neturintis nei balso, nei žavesio, apskritai nieko neturintys. Greitai išejau iš parduotuvės ir patraukiau žaislų parduotuvės link. Nusprendžiau broliukui nupirkti gimtadienio dovaną, nes jis bus jau po 2 savaičių. Išsitraukiau ausinukus ir įsikišau juos į ausis. Ieškojau taip intencyviai, kad net nepastebėjau, kaip į kažką atsitrenkiau. Susivokiau tik tada, kai jau buvau pargriuvusi:
- Atsiprašau, aš labai atsiprašau, - ėmė teisintis žydrų akių savininkas.
Patiko? Komentuokit :D #One Direction istorijos
Ieva ♥
