Detektyvas. 2 dalis

-         Saule, kodėl tavo batų antspaudai prie Ferdinado kūno, ką? – įsirėmęs rankomis į stalą, taip, kad net pirštai pabąlo ištarė Danielius. – atsakyk man po velnių!

-         Aš buvau pas Domą. Laimingas? Gali su savo policininkiūkščiais jo paklaust! Tas Gaidys ar kaip ten jo pavardė, mano, kad aš pasmaugiau savo trisdešimtmetį dėdę? Nubuskit žmonės.

Saulė pašoko nuo stalo ir trenkė durimis.

-         Saule, čia detektyvas Giergždys, norėčiau su tavimi pasikalbėti, - beldėsi į duris Šarūnas.

     Kliktelėjo spyna ir mergina atidarė jam duris.

-         Užeikit.

-         Tavo tėtis sakė, jog naktį tu buvai pas hmm savo draugą. Kas dar be jo ir tavęs galėtų tai patvirtinti?

-         Niekas. – nukirto Saulė.

-         Kodėl naktį ėjai pas draugą ir kodėl būtent per sodą? Su padėju apžiūrėjom kelius iki Domanto namo. – šaltu kaip žuvies balsu paklausė detektyvas.

-         Domo, - suniurzgė Saulė.

-         Prašau? – pakėlė antakius Šarūnas.

-         DOMO! – riktelėjo Saulė, - tik jo alkoholikas tėvas jį vadina Domantu..

-         Taip... O kaip dėl kelio ir kodėl naktį? – šiek tiek gyviau paklausė Šarūnas.

-         Nes, genijai detektyvai, keliukas pažliugęs ir ant batų būtų likę purvo pėdsakų, reiškia visi būtų pastebėję. – nusuko galvą Saulė.

-         Tu taip ir neatsakei į pirmą mano klausimą.

-         Močiutė ir jo tėvas. Nijolė mano, kad jų šeima ,,nesuteiks tau nieko tik skausmo vaikeli“, - pamėgdžiojo močiutę Saulė ir išsitraukus Malboro cigarečių pakelį pasiūlė detektyvui.

Šarūnas šiek tiek nudžiugo. Negi jam tikrai rūpi ta paauglė??? Byla. Darbas. Byla. Pakartojo jis sau ir instinktyviai siektelėjo cigaretės.

Saulė atsiduso ir prisidegus cigaretę numetė degtukus ir pakelį ant stalo. Išpūtė dūmus. Šarūnas pasekė jos pavyzdžiu. Kurį laiką tvyrojo tyla. Saulė užgesino nuorūką ir padėjo ant stiklinio stalelio.

-         Mes išsiskyrėm.

-         Užjaučiu. – slėpdamas vidinį, nepaaiškinamą džiaugsmą tarė Šarūnas.

-         Nereikia, jis buvo visiškas kvailys. Iš manęs jam reikėjo tik vieno.

-         Suprantu..

-         Nemanau. Jam reikėjo mano pavardės. Kitaip tariant, gero vardo stojant į universitetą.

-         Aaaa. – nutęsė vaikinukas rausdamas.

    Saulė pradėjo juoktis. Garsiai ir nevaldomai. Kai galiausiai vėl galėjo kalbėti suglumusiam Šarūnui ištarė:

-         Man šešiolika žmogau. O tokių tipų privengiu. – dar vis kikendama atsakė Saulė.

Šarūnas mintyse keiktelėjo. Velnias, kokia jauna..

-         Saule, manau turi žinoti, kad tavo dėdė buvo ne pasmaugtas, o nunuodytas. – ramiai po ilgos pauzės ištarė Šarūnas. Šį kartą jo balse skambėjo nors šiek tiek žmogiškų jausmų.

-         Kaip? Bet gi sakėt, kad.. – išpūtus akis sėdėjo Saulė.

-         Manome, kad tai buvo padaryta siekiant nukreipti dėmesį.

-         Nuo ko? – tyliai paklausrė paauglė.

Detektyvas jau rengėsi išsisukti nuo atsakymo, bet Saulė riksmų jį nutraukė:

-         Suprantu! Jei jis būtų buvęs pasmaugtas, jūs net nebūtumėt čia atėjęs. Nes moteriai padaryti tai beveik neįmanoma, - užsisklendusios savy Saulės balse išnyko ciniškos gaidelės Ji negalėjo prisiversti pakartot. Pasmaugti. Ji įtariama. Dėdė. Drąsi ir pasipūtus mergina susigūžė. Gležni petukai sutrūkčiojo. Ir ji pravirko. Pirmą kartą po mamos mirties, po dešimties metų.

Šarūnas mąstė kaip paguosti Saulę, kuri staiga pradėjo atrodyti dar visai vaikas, kuriam reikia mamos. Bet būdamas mitrus lyg begemotas jis nesugebėjo suprasti, jog mergaitę tereikia apkabinti, pasakyti, kad viskas bus gerai.

***

-         Ko tokia mimika, brolau? – nuo ausies ligi ausies išsišiepė Kostas ir pamatęs Šarūno žvilgsnį staigiai užsičiaupė. – mums reikia pasišnekėt.

      ***

-         Tu supranti, ji man papasakojo apie savo mamą, kuri buvo pasmaugta. Ji verkė ir kalbėjo. Ta mergaitė niekada negalėtų taip pasielgt. Reikėjo ją matyt. – neužsičiaupdamas malė Šarūnas Giergždys, pavyzdingas mokinys, diplomuotas detektyvas. Turbūt pirmą kartą savo gyvenime jis pasidavė intuicijai. Jam nereikėjo jokių įrodymų, faktų. Prieš akis vis išnirdavo Saulė šlapiais nuo ašarų skruostais.

-         Aha, - mąsliai nutęsė Kostas, - bet tu žinai, kad to nepakanka. Mes turim jos pėdsakus. Ir patvirtinimą kur ji buvo. Bet aš negaliu užtikrinti, kelintą ji grįžo namo. Mums reikia pradėti ieškoti motyvų.

 Šarūnas tylėjo ir spoksojo į nykią savo kambario sieną. Staiga prabudo iš savų minčių ir suriko:

-         Važiuojam. Reikia kai ką patikrinti.

      ***

-         Ar numanote kokie žmonės galėtų pykti ant jūsų, galbūt ant jūsų vėlionės žmonos? – Saulės tėčio klausinėjo Giergždys.

-         Tiesa pasakius, mūsų šeimos daug kas nemėgsta, - šyptelėjo Danielius Raudys, - bet tokių kurie galėtų nužudyti tikrai ne..

-         Ar jie galėtų nužudyti ar kitaip prie to prisidėti palikite spręsti mums, o visų žmonių, kurie, jūsų manymu, galėtų pakenkti, sąrašą norėtumėme gauti kaip įmanoma greičiau. – užvertė blonknotą Šarūnas ir palinkėjęs kiek apstulbusiam vyrui gero vakaro, išėjo į lauką.

Detektyvas kaip visada bandė mintyse sudelioti nusikaltimo koliažą. Tik šį vakarą, kitaip nei paprastai, jam visai nesisekė. Bendrame nusikaltimo vaizde buvo daugybė tamsių vietų ir daugiau nei penkiasdešimt galimų motyvų. Bet apie tai ką sužinojo ryte, Šarūnas nebuvo net sapnavęs..