Make me believe in magic ❤ Part 15

* 15 *

 - Mes turime daug ką nuveikt,- išsišiepė 'pedosmile' Lucas. 

 Ne, jie neišdrįs. Ne, tik ne tai...

 Nuo šios minties sustigau. Mane laikė už rankos, bet jei ir būtų ją atleidę, būčiau stovėjusi kur ir stovėjau. Kojos, atrodo, įaugo į žemę. Ak, kad kas nors čia būtų, kad kas nors padėtų. Kodėl man taip nesiseka? Kodėl aš? Man įdomu, jei viskas šituo nesibaigs, ką man dar gyvenimas paruoš? Ką dar reikės iškęsti? 

 Pasisukau į juos. Matt kažką aiškino. Ranka buvo atleista, todėl pasinaudojau proga ir ją ištraukiau. Matt staigiau atsisuko į mane norėdamas sustabdyti, bet aš tik atsisėdau ant akmens ir laukiau. Jie nesuprato kas čia ką tik įvyko. Tikriausiai tikėjosi, kad bėgsiu. Bet ar yra prasmė? Ar yra viltis iš čia pasprukti? Manau, kad ne. Mano gyvenime nėra nei vilties, nei laimės, nei džiaugsmo. Tėra kančia. Galiu apsimesti, kad man smagu tasytis po vakarėlius, šokti ir dainuoti, bet taip nėra. Tik alkoholis padeda man pamiršti nuoskaudas, atsipalaiduoti ir prisileisti žmones. Bet atsiminimai lieka, jie persekioja tave kiekvieną minutę. Jie niekur nedingsta, o gyvena kartu su tavim ir tu to nepakeisi. Nebent tapsi laiminga, o man nėra vilties, kad kažkada taip atsitiks. Tiesiog nėra... Aš pati nesuprantu, kodėl aš gyvenu. Kam gyvenimas yra  reikalingas, jei nėra dėl ko gyventi? Mano broliukas gyvena su mama, o aš su tėvu. Mama po skyrybų persikraustė į Airiją. Aš norėčiau gyventi ten. Jie žinotų mano vardą, bet ne istoriją. Ten galėčiau gyvent gyvenimą nieko netrukdoma, bet teisėjo sprendimo negalima pakeisti... Kaip bebūtų gaila, tėvo namie nematau. Kartais vakarais girdžiu kaip nestipriai trinksteli durys. Taip, tėčio dažnai namie nepamatysi, net ir savaitgaliais jis dingsta kažkur. Tikriausiai jam gėda man pažiūrėti į akis...

 - Na ką, mergyt, kaip ir sakiau - mes turim daug ką nuveikt,- išsišiepė Lucas.- Eime.

 Apsidairiau aplink. Kiek tolėliau ant žemės gulėjo tas pats peilis. Reikia kaip nors nukreipti jų dėmesį. Toliau dairiausi aplink, bet sustingau ir įsmeigiau žvilgsnį į tolumą. 

 - Eime,- dar kartą paliepė Lucas.

 Aš tik pakėliau ranką ir rodydama į miško gilumą pradėjau mikčioti. Tie du nusisuko pasižiūrėti kas ten, o aš čiupau peilį ir, pridengdamą jį ranka, toliau tęsiau savo vaidinimą. Jie buvo kiek pasimetę.

 - Eime. Greičiau,- čiupo už rankos, kuria rodžiau. Matt nuėjo ton pusėn, kur rodžiau, o mes pasukome kiek į šoną. Jis mane tempė vis tolyn, o aš mėginau įsidėmėti kiekvieną bent kiek išsiskiriantį objektą. Kojas be galo skaudėjo, o ypač - padus. Buvau basa, todėl nuo bent kiek aštresnio daikto negarsiai cyptelėdavau. Po to, kai atsistojau ant kankorėžio, Lucas neiškentė.

 - Tylėk, arba pats tave užčiaupsiu,- piktai tarė.

 - Atleisk, man skauda...- tyliai tariau.

 - Kur?

 - Pėdas... Aš basa.

 Jis pasižiūrėjo į mane kaip į nevisprotę. Na taip, juk sveiko proto žmonės nevaikšto basi naktim...

 - Manau, kad iš čia tavęs niekas neišgirs,- pasimatė baltų dantų linija.

 Jis, norėdamas mane apkabinti per liemenį, žengė žingsnį į priekį, o aš - atgal.

 - Nejudėk, meilute.

Jis vėl žengė žingsnį į priekį, o aš - vėl atgal. Atsitrenkiau į, manau, medį. Atkišau peilį. Jis to, aišku nesitikėjo, todėl atsitraukė. Bet jo veide žaidė pašaipi šypsenėlė.

 - Taigi tu manęs nenudirsi, tau trūksta drąsos.

 Tik dabar pastebėjau, kad mano rankos dreba.

 - Tu manęs nepažįsti. Kažkada mane būtum pavadinęs baile, bet gyvenimas mane pakeitė,- jis sutriko.- TODĖL PASITRAUK, ARBA AŠ TAU SUVARYSIU ŠITĄ SUŠIKTĄ PEILĮ Į PILVĄ!- suklykiau, nes nervai nebelaikė.

 Po truputį apėjau medį ir pradėjau trauktis atgal.

 - Nejudėk!- paliepiau.

 Kai atsitraukiau pakankamai, pasileidau bėgti. Bėgau kiek galima greičiau. Nekreipiau dėmesio į begalinį skausmą. Po keleto minučių man jau trūko oro, bet bėgau. Nakties šešėlis dar vis gobė dangų, o aš vis meldžiausi. Meldžiausi, kad prašvistų...

* Niall pozicija *

 Praėjo jau daugiau kaip valanda po to įvykio. Mes sėdėjome svetainėje ir gėrėme karštą arbatą. Agata dar vis tirtėjo iš baimės. Prisislinkau ją arčiau ir apkabinau. Ji buvo graži, dailių linijų mergina. Ne tokia, kaip Gabrielle. Gabrielle buvo blyškiaveidė, šiesių plaukų mergina, kurios charakterį sunku pakęsti, bet teks... Pala, o kur jinai?

 - Hm... Chebra, kur Gabrielle?- paklausiau.

 Visi susižvalgė.

 - Aš jos nemačiau nuo tada kai dingo elektra,- tarė Liam.

 - Einu patikrinti viršuj.

 - Būk atsargus, Niall,- tarstelėjo Perrie.

  Lėtai lipau laiptais. Elektra jau buvo atsiradusi. Pasirodo išmušė skaitiklius... Užlipęs į antrą aukštą pamačiau sklindančią šviesą iš kažkokio kambario. Įžengiau į vidų. Tai tikriausiai Gabrielle kambarys.

  - Gabrielle?

 Tyla.

 - Tu čia?

 Vėl tyla. Nuėjau į šalia esantį vonios kambarį. Pro plyšelį sklido siauras šviesos ruošelis, krintantis ant šalia esančių užuolaidų. Patuksenau. Nieko. Pravėriau duris. Ant grindų mėtėsi tamsi bonkutė, primenanti grafiti dažų buteliuką. Pakėliau ją nuo grindų. Ant bonkutės puikavosi užrašas didelėmis raidėmis. 'Spray Hair Paint'. Žvilgtelėjau į kamštelį. Black. Tada apžiūrėjau kriauklės pakraščius. Jie buvo nukloti makiažo priemonėmis. Už akių užkliuvo didesnio dydžio bonkutė. Jos turinys turėjo žalsvai mėlyno atspalvio. Tai priminė skystą pudrą veidui, tik kad ji buvo neįprastos spalvos. Grįžau į kambarį. Tik dabar pastebėjau baltos spalvos butelius ant šaltų marmūro grindų. Pakėliau vieną iš jų. Raudonai kruvinom raidėm buvo užrašyta 'Fake blood'.

 - O Dieve,- sušnibždėjau po nosim.- Tai negali būt tiesa... 

 Viskas susidėliojo į vietas: jos žodžiai ligoninėj, kraujas, pamėlusi oda ir juodi plaukai...

 - Vaikinai,- šuktelėjau. Jie greit atdundėjo čia,- mes turime bėdą...

KOMENTUOJAM, KOMENTUOJAM, KOMENTUOJAM :D ATSIPRAŠAU UKLAIDAS IR UŽ NELABAI ĮDOMIĄ DALĮ ;) TIKIUOSI PATIKS

Ieva ❤