Bėgimas.

Pavasaris. Šviečia saulė. O aš bėgu. Bėgu lėtai, po visai nedaug. Taip, kad kitą dieną galėčiau lankstyt kojas. Cha, kaip poetiškai išėjo.

 
Nu žodžiu tempiu tėtį bėgiot su manim (esu tokia valinga, kad ...). Kadangi mano naujos idėjos visada būna trumpalaikės, tai tėtis pasižadėjo bėgiot su manim tik su salyga, kad prieš treniruotes su juo sąžiningai, 10 dienų iš eilės pabėgiosiu viena. Taigi, šiandien jau antra diena. Man sunkiausia visada būna trečią - pritrūkstu jėgų, sugenda nuotaika, prasideda sloga ar dar koks velnias nutinka. Kaip motyvaciją rytoj vėl išeiti bėgti, rašau į blogą. Nu gi negražu parašyt, kad bėgioji ir nebebėgiot.
Visa padusus katik grįžau namo, nuėjau maudytis, o dabar sėdžiu ir mąstau kur gi mano tokio kraupaus nevalingimo priežastis. Radau priežastį (t.y. norėčiau tikėti, kad tai tikroji priežastis) - kai tik išsikeliu ilgalaikius tikslus, pvz. parašysiu knygą per vasarą, mane nuo tokių planų iš vidaus lyg alergizuoja. Na o dabar mano tikslas tik 10 dienų. 10 mažyčių, trumpučių, susitraukusių (kaip sako mano fizikos mokytoja) dienelių. O toliau kol kas negalvosiu.
Tai tiek naujienų bėgimo pasaulyjeee.