'Make me believe in magic ❤'
* 17 *
* Gabrielle pozicija*
Neviltis. Baimė. Išgąstis.
Šie trys žodžiai puikiai apibūdino dabartinę mano savijauta. Nebent dar trūko vieno žodžio, tiksliau, žodžių junginio. Taip, to pačio. Galima būtų pridurti, kad tie, kurie ruošėsi tai padaryti, buvo žmonės, suteikę daugiausia skausmo per pastaruosius kelis metus. Pakeitusi mokyklą, kurią, tiesą sakant, nevisada lankau, nes šiuo metu yra nemažai darbo, galvojau, kad viskas susitvarkys, nebesutiksiu tų žmonių, kurie kiekvieną dieną trypdavo mane su žeme, tikėjausi, kad pamiršiu nuoskaudas. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Tai užknisa. Negyvai. Kaip ir dabartinė mano pozicija. Esu viena miške, kuriame du tipai mane nori išprievartauti ir nežinau kas dar čia dedasi... Juk išgirdus paprastą šakelių trakštelėjimą greit atsisuku garso link ir tada suprantu, kad šį garsą sukėliau aš, žygiuodama kaip dramblys. Kaip ir šį kartą. Eilinį kartą pašokau, sukeldama dar didesnį garsą. Nieko aplink nebuvo. Tikrai. Jau švito, todėl viską buvo galima geriau įžiūrėti. Vienintelis garsas, be mano drambliškų žingsnių, sklindantis tyliame, bundančiame miške, buvo upokšnio čiurlenimas. Šalia jo buvo nedidelė ola. Ji buvo negili, kitaip tariant, žmogus ten būtų tilpęs, bet daugiau nieko. Greit dar kartą apsižvalgiau ir įsirangiau oloje. Pasistengiau kiek galėdama giliau įlįsti į olą, taip, kad šešėlis dengtų bent dalį manęs. Pavyko. Neturėčiau matytis, bent jau iš toli manęs tikrai neturėtų pastebėti.
Akys merkėsi, tačiau užmigti negalėjau. Privalėjau būti budri. Staiga išgirdau kažkokį keistą garsą. Kažkur toli girdėjosi pastovus šakų traškėjimas. Stipriau susigūžiau, nes garsas kiek priminė tempiamo sunkaus daikto, šnopavimo ir sunkių žingsnių garsų mišinį. Traškėjimas girdėjosi vis stipriau, o šnopavimas virto kriokimu. Pasigirdo dungstelėjimas ir sušlamėjo medžių lapai. Šmėstelėjo pora kojų ir pasigirdo kapsinčio vandens garsas. Dar vienas dungstelėjimas. Staiga suskambo telefonas. Girdėjosi pastovus 'Piano Riff' skambėjimas ir šlamėjimas - tikriausiai tas žmogus knisosi kišenėse.
- Damn it! Kur ta sušiktas telefonas?! - sumurmėjo pažįstamas žemas balsas.
Ne, tai nebuvo Matt ar Lucas. Nors tai ir priminė jų balsus, tai tikrai nebuvo jie. Harry. Ką, po galais, jis galėjo tempti? Nusprendžiau iš pradžių nesirodyti, nes tas pirmas dungstelėjimas kėlė man nerimą. Kas galėjo būti tas daiktas? Negi tai žmogus? Lavonas? Ką čia veikia Harry? Ar jis mane nori užmušti? Ar ir kiti yra miške? Ar ir juos nori užmušti? Ar jie manęs ieško? Ar Harry manęs ieško?
- Taip?- mano apmąstymus nutraukė Harry.
- Sve...ku...esi?...rad...ją?
- Labas, Zayn. Aš prie upokšnio. Ne, Gabrielle dar neradau, tačiau radau Agatą. Nežinau kur Emily. Kai norėjau ją sučiupti - ji pradėjo bėgti ir nusirito nuo kalno. Dar norėjau ją vytis, bet ji atsistojo ir pabėgo. Gal tu ją matei?
WTF? Kam jiem reikalinga Agata, aš ir Em?!?! Kodėl jie norėjo sučiupti Emily? Ar tas tempiamo daikto garsas buvo sukeltas tysiamo Agatos kūno?!
- ...kur...Ni...l?
- Nežinau. Kai radau Agatą, jo nebuvo. Beje, Agata sekė kažkokią žmogystą. Beveik esu įsitikinęs, kad ten buvo Gabrielle, nes ji buvo balta suknele ir tamsiais plaukais. Ji nubėgo tolyn, sekdama upokšniu. Tikiuosi, kad ji toli nepaspruko, bet nesu tikras, nes sugaišau nemažai laiko tempdamas Agatą.
- ...gi...ji...t...sunk..?
- Am... Ne.
- Tai...k.d.l..tu...j..tem..ei?
- Nežinau. Kažkodėl nusprendžiau ją tempti. Jei atsibustų, sakyčiau, kad ją ten išgelbėjau, o ji pati nusirito nuo ko nors ar šiaip tų tipelių buvo tempiama...
- ...ok...eik...ieš..t..Em...ir...Gab...lle.
- Mhm. Einu.
Atsiprašau už klaidas ;) pakomentuokit ir išliekit viską, kas guli ant širdies :D Laukiu nuomonių. Na, stengiausi kiek galėdama, todėl tikiuosi jums patiks :)
Ieva❤
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą