Vis dėl to, pamiršom parašyt ką nors į blogą kartu. Turėjom fotosesiją ir šiaip fainai praleidom laiką! Buvo šiokių tokių nenumatytų dalykų ir jūs tuoj išsiaiškinsit kas nutiko...
Taigi, abidvi susitarėm, kad atsikelsim 10 valandą ryto ir eisim pabėgiot kartu. Iki jos man 3 km (nu gal 3,5 km), o iki susitikimo vietos bėgti 2 km. Tai va, aš nubėgu tuos 2 km, ji 1,5 km ir tada mes bėgam iki jos ir einam maudytis. Apsisukus ir nubėgus dar apie pusę kilo (gal 0,7) Austėja paduso, o aš nusprendžiau ištempti iki trijų. Na, aš turiu tokį daiktą, vadinamą sensoriumi. Jį įsikiši į batą, prisijungi prie bet kurio apple gaminio ir jis skaičiuoja bėgimo laiką, atstumą, sudegintų kalorijų skaičių ir t.t. Taigi, pėsčiom nuėjom iki jos ir nusprendėm eiti prie upelio, kurį mes vadiname malūnu, nes, žinoma, ten yra malūnas... Taigi, jau ruošėmės lipti, bet pastebėjom, kad nėra kopetėlių. Nusprendusios, kad mėginsim kitaip pasiekti tą vietą ir vistiek užsibrėžusios tikslą išsimaudyti, susirinkome daiktus ir pradėjome žygiuoti link kito priėjimo. Tiksliau aš pradėjau. Kadangi Austėja nesijudino iš vietos ir vis neramiai dairėsi aplinkui, aš grįžau prie jos. Ji sako:
- Negaliu rasti telefono.
- Gal jis kuprinėj? - paklausiau.
- Ne, aš jį laikiau rankoj, kol... - ji susimąstė, - išgirdau kaip kažkas nukrito.
- Tai gal jis įkrito į skylę? - susimąsčiau. Matote, ten yra praėjimas, kurio plotis... Na, gal apie vieną metrą, bet tikrai ne daugiau...
Nusprendžiau paskambinti jai, nes jeigu jis įkrito į tą tarpą - turėtų girdėtis skambučio tonas, o jeigu į upelį - jau turėtų būti išsijungęs... Austėjos nelaimei - telefonas jau buvo išsijungęs. O ji jį dar neseniai gavo... Taigi, ji nusprendė apeiti aplink ir lipti per akmenis. Kadangi ji nepagalvojo, jog šlepetes lengvai nuneš srovę - ji, aišku, ėjo su jomis... Taip ir atsitiko, kad ji nuplaukė... AN IDIOT... Kol ji jos ieškojo tarp akmenų, šlepetės pėdsakai jau buvo atšalę :D (įdomu, kaip gali būt pėdsakų vandeny?). Kaip Austėjai pasisekė, kad ji turi tokią protingą draugę kaip aš :D Taigi, mano dėka šlepetė buvo pagauta, tačiau telefonas liko vandenį... Abidvi neišsimaudžiusios grįžom namo. Aš dar nubėgau papildomus 3 km, nes susitikti nusprendėm vėliau. Susitikom antrą valandą, iir nuėjom pasifotkint (nekeliu Austėjos ft, nes pakui bus, kad šitą negraži, ta nefaina ir t.t. :D ):
Taigi, po kiek laiko atvažiavo mano tėvai ir su jais nukeliavome iki malūno. Su jų pagalba perlipom slidžiuosius akmenis ir leidomės į paieškas... Tiesa sakant, Austėja mėgino kažką įžiūrėt, o aš nardžiau. Aplodismentai man, nes aš ištraukiau telefoną!!! Su nedideliais nenusisekimais... Aš dėl to nekalta *don't look at me*! Jai nereikėjo būt pasilenkus virš manęs, nes kai aš išnėriau ir su galva trenkiau jai į nosį, ji buvo pasilenkusi vos ne prie pat vandens... AN IDIOT... Vis dėl to, tikiuosi ji man nejaučia neapykantos dėl nosies ;D
Okay, nebeturiu ką gero pasakyti :)
Ieva ♥
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą