Penkiolikta diena. Plėtokite siužetą kartu su veikėjais.
Niekaip negalite išplėtoti siužeto neįpindami į jį veikėjų – viskas turi
derėti. Juo labiau, veikėjai nėra mediniai žmogučiai, tarsi nukritę iš dangaus.
Jie – labai svarbus jūsų kuriamos istorijos elementas. Jie turi padaryti kažką
logiška arba nelogiška (jei to reikalauja istorija), kas tiktų kuriamam
siužetui ir nuvestų jį iki kulminacijos. Niekada neatskirkite veikėjų nuo
siužeto.
Šešiolikta diena. Skaitytojai turi patikėti, kad jūsų
herojai egzistuoja arba galėtų egzistuoti. Štai kodėl jie privalo būti
išskirtiniai. Ir niekas kitas nepadaro veikėjų išskirtiniais, kaip jų veiksmai
ir jų gyvenimo tikslai. Beje, tikslai gali būti ir geri, ir blogi – tai
visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kad skaitytojai pastebėtų juos, tikėtų jais ir
galų gale susidomėtų istorija.
Nerašykit istorijos apie žmoniją, geriau tebūnie tai
pasakojimas apie vieną, du ar tris ryškius ir charakteringus veikėjus.
Septyniolikta diena. Jums reikia stipraus herojaus. Daugelis
rašytojų susiduria su problema, kai reikia sukurti veikėją, kuris yra visiškai
išplėtotas ir teigiamas.
Atminkite, kad herojus jūsų istorijoje yra pagrindinis
charakteris. Būtent dėl jo jūsų knyga skirsis nuo kitų. Juk norite, kad herojus
skaitytojams rūpėtų. Taigi nuo šiandien pagrindinis veikėjas turi tapti jūsų
geriausiu draugu.
Aštuoniolikta diena. Apsibrėžkite, ko jums reikės
istorijoje, kas kam ir su kuo ką darys, arba kas plėtojantis siužetui kažkam
atsitiks. Ar jie traukia į tą pačią pusę, ar į šešiomis skirtingomis kryptimis?
Užduokite sau svarbiausią klausimą: kas bus įdomiausia jūsų skaitytojams? Tai
tikras išbandymas tiek siužetui, tiek jūsų veikėjams. Ar skaitytojams bus
įdomu? Ar jiems rūpės?
Kad sėkmingai išnaudotumėte siužetą ir veikėjus, turėsite
pasirinkti. Savo istorijai turite būti negailestingas. Turite pasirinkti, kas
įeis į ją, o kas liks už borto.
Gaila, bet didžioji dalis pradedančių rašytojų nesugeba
pasirinkti ir sustoja. Nedrįskite to daryti. Žinoma, išmėginkite skirtingus
variantus, bet plėtokite istoriją įvykis po įvykio. Kai kažkoks įvykis baigiasi
nelaimingai, herojus privalo į tai vienaip ar kitaip reaguoti. Lygiai taip pat,
kaip jis tai darytų realiame gyvenime.
Jei vaikas buvo mirtinai partrenkiamas automobilio,
vairuotojo gyvenimas pasikeičia amžiams. Kaip ir vaiko tėvų, seserų, brolių,
draugų ir visų kitų, buvusių aplink. Jūs turite nuspręsti, kokie tie pokyčiai.
Jūs privalote nuspręsti. Tai – jūsų proga suvaidinti Dievą – jei norite rašyti,
privalote vaidinti šį vaidmenį. Dievas yra detalėse, Dievas lemia romano
kryptį.
Devyniolikta diena. Vis klauskite savęs „kodėl?" Antros
savaitės pabaigoje atradę veikėjus juos aprašėte atskirose kortelėse. Ant jų
surašėte pačias intymiausias veikėjų gyvenimo smulkmenas. Peržvelkite jas dar
kartą. Rašytojas Vladimiras Nabokovas visus savo romanus parašė būtent ant
tokių mažų kortelių.
Dvidešimta diena. Jūsų „balsas" yra jūsų balsas. Jūsų
„stilius" taip pat yra jūsų stilius. Nemėginkite pritempti savo istorijos
iki „skamba panašiai" į kokį nors garsų rašytoją. Daugelis pradedančių
rašytojų nori pridėti dar kažko savo „popieriniam balsui", bet tai, kas
ant popieriaus, yra tikrasis jūs. Kad ir popierinis. Rašykite ir meskite lauk
balastus, kurie gali sugadinti tai, ką jau parašėte. Būkite natūralus. Kaip
sakė prancūzų rašytojas Francoisas Rene de Chateaubriandas: „Tikras rašytojas
ne tas, kuris kažką mėgdžioja, o tas, kurio neįmanoma pamėgdžioti."
Dvidešimt pirma diena. Nusižymėkite savo istorijos kontūrus
nuo pirmo skyriaus iki paskutinio. Rašytoja Katherine Anne Porter sako: „Jei
nežinočiau istorijos pabaigos, jos ir nepradėčiau.".
Parašykite istorijos pabaigą ir pasidėkite ją į stalčių.
Besibaigiant šimtui dienų pamatysite, ar priartėsite prie savo įsivaizduotos
pabaigos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą