Kaip aš Sobieski pirkau..

Kai pasiūliau Ievai rašyti blogą, galvojau, kad būtent tokias istorijas mes ir pasakosim. Bet kad kažkaip nieko nevyko.. Pasijuokti ar paverkti, nežinau ką čia reiktų daryt..

Pavakarį susiruošiau močiutės deleguota į nė ? tūkstančių gyventojų neturintį n miestelį. Susidarėm sąrašą ko reikia, aš rengiuosi, kai iš virtuvės pasigirsta močiutės balsas: ,,paimk dar ir mažiuką buteliuką degtinės, vaistam“. Aš (au žvengdama): ,,Taigi tik nuo aštuoniolikos“. Močiutė: ,,Eik tu, parduos“. Tada aš jau vos ne ridinėjuos ant žemės: ,,Man??? Nejuokauk“.

Išeinu išsišiepus, kaip čia man eksperimentas pavyks.

Po 15min., miestelio n parduotuvė.

,,Aha, man dar tų sausainių, ai, ir dar Sobieski mažiuką buteliuką‘ – stoviu nukaitus.

Pardavėja pakelia galvą ir be emocijų paklausia ,, 0,2 ar 0,5?“

Aš apšalus, kad neprašė paso sumurmu ,,200 gramų, oj 200 mililitrų“ – jau visa raudona atsakau. Šakės, priedanga dingo, dabar tai jau tikrai epic fail.

,,Va nuo to ir reikėjo pradėt“ – pakomentuoja šešiasdešimtmetis diedukas šalia stovinčiai bobutei.

Eidama namo pagalvojau, kad negi aš tokia sena atrodau? Vadybininkas - traktoristas jau antra diena kaip man kaime mirksi, namie būsimas pirmakursis studentas net neklausė kiek man metų, iškart pradėjo kalbėt vos ne ,,tai kelintam kurse?". Panašu tik mano veidrodis tiesą rodo...

Moralas

Galima pasijuokt, kad aš tokia sena atrodau, jog būnant keturiolikos manęs paso neprašo. Bet mane labiausiai nustebino, kad ne pardavėja (tarkim jos darbas parduot), o du garbaus amžiaus diedukai nesudrausmina butelį perkančią paauglę. O po to visi dėjuoja koks šiuolaikinis jaunimas blogas. Geria, rūko, narkotikus vartoja. O vat pakliuvus į tokią situaciją sarkastiškai mesteli ,,va nuo to ir reikėjo pradėti“. Tiesiog pamastymui, ką mes darom,  kad būtų geriau?