Sovietmečio palikimas, arba kas sugadino mūsų mąstymą

Susinervinau. Diskutavau su močiute ir dar keletu 40-ųjų vaikų.. Visi nors nusišauk kartoja kokie geri sovietiniai laikai buvo, kaip nebuvo jokių nusikaltimų ir t.t. Visi turėjo darbus, nevogė. Šitoj vietoj neišlaikiau ir nutraukiau.

O tai bulvių nešimasis iš kolkozo ne vagystė, ką? Ne, jie ten dirbo. Algą gavo? Gavo. Tai kaip ne vagystė? Tyla. Neperkalbama.

Mano laikais buvo geriau. Vat ir ne sakau, kaip Hitleris, jis per pora metų nužudė daugiau nei per visus metus nuo to, O vat Hitleris, jau nediskutuotina tema. Buvo toli, bet to žydai ne mes, neskauda.

Galiausiai matydami, kad sutriuškinau argumentais, sovietiniai narsuoliai ėmėsi žlugdančio argumento. ,,Tu dar neužaugai, o jau vyresnius mokai“

Nelabai ką galėjau ir atsakyt, jauna – tai jauna, o jaunystė septynesdešimtmečiams = kvailystė.

Ir staiga galvoj įsižiebė teisybės spindulėlis. Kas jei koks Kopernikas būtų klausęs senų ir atseit išmintingų kunigų? Mes dar vis gyvgentumėm kaip viduramžiuose. Visos didžios idėjos virto revoliucijomis. Ir dažniausiai dėka jauno proto. 

Nesuveikė. Prie sovieto buvo geriau, kad dabar taip valdžia.

Galvojau, kad pradėsiu žegnotis. Tai kam po velnių tos laisvės reikėjo? Kam reikėjo laisvo žodžio? Dėkoju tiems, kurių smegenų nepaveikė sovietinė laimė. Tiems kurie suprato, kokia svarbi laisvė. Tai, kad galim mokytis kur norim ir ką norim, nesvarbu kas yra tavo šeima. Kad galim rinktis. Kurt kažką naujo. Galim keliauti kur tik širdis geidžia. Galim žinoti tikrą, o ne kažkam naudingą tiesą.

Tad ačiū, tau, laisve.