Make me believe in magic ♥ Part 3

'Make me believe in magic ♥'

* 3 *

Negalėjau patikėt tuo, ką pamačiau... Ten stovėjo tas pats rudaplaukis pasipūtėlis, kuris galvoja, kad visi jį myli ir klykia iš džiaugsmo pamatę... Dabar jis stovėjo sutrikęs. Kartoninis kavos puodelis gulėjo ant žemės, o visas jo turinys buvo ant rudaplaukio kelnių.
 - Ups... Atsiprašau,- išsišiepiau. - Bet kelnes pats atsipirksi - pinigų daug turi...
 Jis atsisuko į mane ir tik tada suprato kas jį apipylė kavą
 - Tu čia gal specialiai taip elgiesi?- įniršo.- Mes juk irgi žmonės! Man nėr skirtumo, kad tu mūsų nekenti! Mes tau nieko nepadarėm, o tu iš kart susidarai nuomonę apie mus vien tik pasiskaičius kažkokių nesamonių Net'e. Gal tave pavydas ima? Gal tau nerūpi, kad mes irgi turime jausmus?
 Sutrikusi gulėjau ant žemės. Atsistojau, pasiemiau rankinę ir nieko netarusi išėjau iš kavinės. Pirmu taikymu nulėkiau į tuoletą. Ašaros kaupėsi akyse, bet stengiausi nepalūžti žmonių akivaizdoje. Vos tik įžengus į tuoletą suklupau. Ašara po ašaros riedėjo mano skruostais. Nežinau kodėl, bet tai mane įskaudino. Net gi labai. Kai iš manęs tyčiojosi mokykloje - tai manęs nežeidė. Viską laikiau savyje ir neleidau išsiveržti. O šis kartas buvo kitoks. Gal tiesiog viskas, kas buvo susikaupę, pagaliau išsiveržė. Visdėlto reikia susikaupti. Aš esu Gabrielle Bringston. Neleisiu griauti mano gyvenimo. Neleisiu laimėti. Atsistojau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Tušas buvo nubėgęs, o akys - paraudusios. Išsitraukiau špaklinę ir nusivaliau paakius. Pasiemiau pudros buteliuką ir spustelėjau kartą, dar vieną ir dar vieną. Beveik nieko nebuvo likę. Šiaip ne taip išspaudžiau reikiamą kiekį. Pasidažius beveik nesimatė parausdonavusių akių, tačiau įsižiūrėjus tai buvo galima pastebėti. Dar kartelį perbraukiau blakstienas tušu ir išėjau iš tuoleto. Pasukau išėjimo link. Netoli pagrindinio išėjimo pamačiau lūkuriuojančia Emily. Nusprendžiau pamėginti prasmukti nepastebėta, bet man, aišku, nepavyko. Atsitrenkiau į kažką. Jau antras kartas šiandien...
 - O! Ką gi mes čia turime?- išgirdau iki kaulų pažįstamą balsą. Pakėliau galvą ir pamačiau Matt su savo chebra stovinčius aplink mane. - Na, kodėl nepasirodei mokykloje? Mūsų išsigandai?
 - Ir kodėl aš jūsų turėčiau bijoti? - paklausiau, nors ir puikiai žinojau atsakymą.
 - Negi nepameni birželio 9 dienos? Aš tau galiu primint...
 - Dėkoju, nereikia. Skleroze nesergu.
 Prasibroviau pro juos ir patraukiau link išėjimo. Dar girdėjau jų kvailą juoką, bet man tai nerūpėjo - ašaros jau kaupėsi mano akyse, todėl nemačiau kur einu. Vėl smūgis, šį kart stipresnis, todėl parkritau ant grindų. Atsikėliau ir pakėliau akis į žmogų, kuris ką tik mane pargriovė. Į mane žvelgė mėlynos kaip vandenynas akys. Iš pradžių jose degė pyktis, bet tada jis peraugo į susirūpinimą. Spėju jis pamatė praverktas akis ir nuo ašarų, ką tik riedėjusių mano veidu, drėgną veidą. Jis stovėjo nejudėdamas ir nieko nesakė. Vis žiojosi, bet ir vėl užčiaupdavo burną. Suregauvau pirmoji. Apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau priešingon pusėn. Nežinau kodėl, bet palūžau. Ašaros vėl tekėjo mano skruostais. Suklupau. Man nerūpėjo ką pagalvos aplinkiniai. Prisiminiau visus žeminančiu žodžiu, visus įvykius - viską. Skausmas ir liūdesys. Štai kas užliejo visą kūną. Sūrios ašaros ritosi mano skruostais ir kapsėjo ant šalto grindinio.
 - Nagi, nagi, nagi, - išgirdau gerai pažįstamą balsą.
 - Atstok Lucas. Atsibodo man tavo žaidimai...
 - O, jau galvojau praradai kalbos dovaną, Gabrielle.
 - Lucas, atstok! - atsistojau iki jo lygio.
 - Tu dar drįsti taip su manim kalbėt?! Tu neturi teisės ant manęs rėkt, kale!
 - Tylėk! Aš taip pat žmogus ir turiu visas teises ant tavęs rėkti! - klykiau.
 - Padugnė! Nekalbėk taip su manimi! - jis užsimojo ir trenkė man per veidą.
Trenkiausi į sieną. Lucas priėjo ir norėjo man trenkti dar kartą, bet aš pasilenkiau. Pasinaudojusi proga pasileidai bėgti. "Kad tik jis manęs nesivytų, kad tik jis manęs nesivytų... - kartojau mintyse." Apsisukau ir, ačiū Dievui, ten nieko nebuvo tik keli praeiviai. Nuleidau galvą, kad būčiau mažiau pastebima ir patraukiau link pagrindinio išėjimo. Ten dar vis mačiau laukiančią Emily.
 - Emily! - rėkiau vos ne per pusę prekybos centro. O taip, mano planas 'išlik nepastebima' tikrai veikia...
 - O, Gabrielle, štai kur tu. Aš jau galvojau, kad tu išėjai ir laukiau čia kaip kokia debilė, - iš jos akių mačiau jos norą viską išsiaiškinti.
 - Eime į Agatos kepyklėlę (skaitytojos, kurios vardas spėju ir taip suprantamas, prašymu kepyklėlė pavadinta jos vardu), viską paaiškinsiu ten.

JEI PAMATYSIT KLAIDŲ - NEPYKIT :) LAUKIU NUOMONIŲ :)
 P.S. 
Emily - Emily
Lucas - Lukas (čia netyčia gali būt užsilikę Luce. Gali būt, kad ne visur ištaisiau :) )
Matt - Matas
Gabrielle - Gabrielė

Ieva ♥