Make me believe in magic ♥ Part 14

* 14 *

* Niall pozicija *

Visų veiduose atsispindėjo baimė sumišusi su siaubu... Betoninis grindinys buvo aplietas tamsiu skysčiu. Jis lėtai kapsėjo ant plytelių.

 - Ar... Ar... Ar... Tai...- trukinėjo Dani.

 - Kraujas?- užbaigė Liam.

 - Manau, kad taip...- nutęsė Harry.

 Eleanor susiėmė už burnos. Visi stovėjo be žado.

 - Eime,- tariau.

Visi tyliai ėjome galinio kiemo link. Bijojome sukelti didesnį triukšmą. Plytelėm grįstas takelis buvo apšviestas šviestuvų, skleidžiančių šiurpiai melsvą šviesą. Tylus dainavimas vis garsėjo, o plytelės dar vis sruvo kraujas. Prie bauginančio vaizdo prisidėjo ir belapiai, pilki medžiai. Betrūko tik juodos varnos.

 Atsisukau į gale einančius draugus. Merginos ėjo susiglaudusios. Agata tiesiog tirtėjo iš baimės. Stabtelėjau išgirdęs trakštelėjimą. Visi susižvalgė.

 - Kas tai?- paklausiau taip tyliai, kad vos įmanoma išgirsti.

 - Manau, kad ten kažkas yra,- rimtai tarė Zayn.- Merginos, pasilikite čia.

 - Ne!- pašnibždom šuktelėjo Perrie.- Mes bijom.

 - Gerai, tada visos eina vidury, kad nieko nenutiktų.

 Jis greitai susispietė, o mes jas apsupome iš šono. Pirmas ėjo Louis. Priėjęs kampą, jis sustingo. Pradėjo trauktis atgal.

 - Louis, kas yra?- persigandęs paklausė Harry.

 Jis tik mikčiojo ir rodė kiemo pusėn. Nuėjau link galinio kiemo ir sustingau.  Ten stovėjo juodaplaukė mergina, kiek pamėlusia oda. Priminė Samarą, išlindusią iš šulinio, nes jos plaukais varvėjo vanduo. Rankose ji laikė kiek kraujuotą peilį, o pačios rankos sruvo krauju. Merkina tyliai dainavo. Tai kiek priminė isterišką dainavimą. Apskritai, viskas buvo kaip iš siaubo filmo. 

 - Lia lia lia lia lia,- tyliai dainavo mergina ir lingavo galva.

 Stovėjome persigandę, o ji artėjo mūsų link. Širdis pradėjo plakti nežmonišku greičiu, bet nejudėjau iš vietos. Kojos buvo lyg švininės. Mergina stovėjo žingsniu nuo manęs. Šone šmėstelėjo šešėlis. Staiga už merginos atsidūrė vyriškis. Jo veidą slėpė nakties šešėlis. Vaikinas nebuvo aukštas, maždaug merginos ūgio. Jis prisiaetino prie jos ir pridėjo prie jos kaklo peilį.

 - Ji eis su manim,- tarė.

* Gabrielle pozicija *

 Planas veikė puikiai. Jie stovėjo persigandę ir, tiesiogine to žodžio prasme, šiko į kelnes. Vos laikiausi nepradėjusi žvengti. Staiga pajutau šaltą metalą ant kaklo. Tai nebuvo mano plano dalis. Sustingau. Isteriškas mano dainavimas. Persigandau. 

 - Ji eis su manimi,- tarė tas maniakas.

 Pradėjau drebėti. Kur jis mane temsis? Ką jis darys.

 - Eime,- sumurmėjo man į ausį. 

 Pradėjau judėti atbula. Buvau mirtinai persigandus. Išėjome pro galinius vartelius ir patraukėme į 'Numirėlių miškelį'. Iš ten niekas negrįždavo. Bent jau nebuvau sutikusi tokio žmogaus... Tirtėjau.

 - Tau šalta,- sumurkė į ausį.

 Nieko neatsakiau.

 - Atsakyk,- paliepė.

 - Truputį,- pamelavau.

 Nenorėjau išsiduoti, kad jo bijau, nors iš tiesų bijojau. Net labai. Jis nusiėmė savo megstinį ir juo apdengė mano pečius. Nustebau. Iš kur toks džentelmentiškumas? Bijojau atsisukti. Bijojau, kad jis tuo peiliu perrėš man gerklę. Bijojau, kad jis mane nudurs tuo peiliu. Bijojau, kad jis mane išprievartaus. Bijojau. Labai bijojau. Judėjome miškelio link. Ten, kur dar tamsiau. Ten, kur dar baisiau... Priėjus mišką vaikinas atitraukė peilį nuo gerklės ir uždengė burną ranką. Pradėjau murmėt, bet jis dar labiau prispaudė ranką.

 - Tyliau, mieloji.

 Dar labiau pasimuisčiau, o jis atleido ranką, spaudusią mano burną, bet dar vis laikė mane.

 - Ką mes čia veiksime?- paklausiau.

 - Pamatysi,- buvo justi iš jo balso, ka jis šypsosi.

 Lindome gilyn į miškelį. Kol priėjome prie kažkokio akmens. Atrodo, kad jis gerai pažinojo šią vietovę. Vaikjnas mane paleido ir nuėjo dar giliau į mišką. Nespėjau pamatyti jo veido, bet pasileidau bėgti. Bėgau tolyn ir girdėjausi, kaip kažkurgan toli kažkas bėga. Mane vijosi. Sekė, o tai baugino. Bijojau įkliūti, todėl bėgau kiek galėdama greičiau. Nežinojau nei į kurią pusę bėgti, nei kur. Tiesiog judėjau kuo toliau nuo tos vietos. Tamsa baugino. 

 'Tai lyg bado žaidynės,- pagalvojau.'

 Bijojau beprotiškai. Bijojau mirties. Apskritai bijojau visko, kas susiję su šiuo mišku. Bėgau ir nemačiau kur, kai staiga į kažką atsitrenkiau.

 - Ką mes čia turime?- išsišiepė... Mat? 

 - Ką tu veiki čia vidurį miško naktį?- paklausiau persigandusi.

 - Vaikštau,- tamsoje matėsi, kad jis išsišiepęs.

 - Maldauju, Matt, nusileisk savo principams. Galėsi mane žeminti kaip tik norėsi, kad ir prieš visą Londoną, tik prašau, išvesk mane iš čia.

 - Kokiem dar principams?

 Matėsi, kad jis manęs neatpažino.

 - Vėliau paaiškinsiu, tik greičiau.

 Jis griebė mane už rankos ir pradėjo tempti į miško gilumą.

 - Matt, kur tu mane tempi?

 Jis nieko neatsakė. O dieve, kodėl? Mes priėjome tą patį akmenį. Prie jo stovėjo tas pats vaikinas.

 - Šitos ieškojai?- paklausė.

 - Aha,- atsakė vaikinukas ir išsišiepė.

 - Tada gerai. Ir ką žadi daryt su ja, Luce?- paklausė.

 Ką? Luce? Luce ir Matt? O ne... Ką jie man padarys? 

 - Na ką gražuole, kuo tu vardu?- paklausė Luce.

 Negaliu jiems sakyti kas aš tokia. Gada bus ne tik, kad blogai. Bus labai blogai.

 - Grace.

 - Mes turime daug ką nuveikt,- išsišiepė 'pedosmile' Lucas. 

 Ne, jie neišdrįs. Ne, tik ne tai...

NU, KĄ MANOT? KOMENTUOJAM :D ATLEISKIT UŽ KLAIDAS ;) NA VA, TIKIUOSI, KAD JUMS PATINKA ŠITA NEEILINĖ ISTORIJA. BENT JAU NEESU PATI SKAIČIUSI TOKIOS, KURIOJE TEN ŽUDYTŲSI :DDD BIŠKI 'BADO ŽAIDYNES' TURĖTŲ PRIMINT. NA, MINTIS BIŠKI, KARTOJU BIŠKI, BUS PANAŠI ;D IR TIKIUOSI SULAUKTI KOMENTARŲ! LABAI PRAŠAU :DDDDD 

Ieva ♥