Kaip parašyti knygą 2

Dar savaitė nepraėjo, bet talpinu čia antrąją dalį, kaip parašyti knygą :) Pati iš kart ėmiausi knygos schemos kūrimo :D tai va, tokiems pat nekantriems dedu antros savaitės pamokas.
P.S. Ieva ir jos močiutė nusprendė, kad knygos aš neparašysiu. Parašysiu! Ir dar kaip!

Aštunta diena. Mėgdžiojimas gali nuvesti iki originalumo. Pamėginkite rašyti įvairiais stiliais ir darykite tai tol, kol atrasite, kas tikrai jums patinka. Svarbiausia, prisiminkite, kad rašyti turite remdamiesi savo asmenine patirtimi, nes ji – unikali. Rašytojas Johnas Braine'as apie asmeninę patirtį sakė: „Jei tie tūkstančiai žmonių jus išgirs, jei jūsų vardas reikš kažką tūkstančiams, taip bus tik dėl to, kad išsakysite savo asmeninę patirtį.“

Devinta diena. Nebijokite užsirašyti scenų ar skyrių, kurie niekur netinka. Neignoruokite šios medžiagos. Galite pasekti rašytojos Joanos Didion pavyzdžiu. Rašydama savo romaną „A Book of Common Prayer“ rašytoja surinko krūvą lapų, kurie patiko jai pačiai, bet romane vietos jiems nebuvo. „Aš juos bandžiau dėlioti į įvairias knygos vietas, bet niekur jie netiko. Galų gale sudėjau juos į knygos vidurį. Taigi kartais tai, kas netinka niekur, puikiai tinka romano viduryje.“

Dešimta diena. Kai jau supratote, apie ką bus knyga, turite išgirsti dar vieną klišę: rašyti galima tik apie tuos dalykus, kuriuos tikrai žinote.

Tą jūs jau girdėjote. Ir vis dėlto tai nonsensas. Tomas Clancy niekada nevadovavo povandeniniam laivui, bet parašė romaną „The Hunt For Red October“. Richardas Bachas, savaime suprantama, niekada negalėjo būti žuvėdra, bet parašė knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“.

Užuot rašę apie kažką, ką tikrai žinote, galite rašyti apie tai, ką mėgstate. Ir visiškai nesvarbu, kas tai, svarbiausia, kad tai nuoširdžiai mėgtumėte. Pavyzdžiui, Arthuras Goldenas, „Geišos išpažinties“ autorius, dirbo Japonijoje, Tokijuje, viename žurnale, leidžiamame anglų kalba, kai jam į galvą šovė mintis apie „Geišos išpažintį“. Po ketverių metų, kai grįžto į Bostoną, rašytojas ėmė rinkti informaciją apie geišas ir atrado subkultūrą su labai keistomis taisyklėmis. Taip gimė romanas, kurį A. Goldenas pardavė Alfredui A. Knopfui ir uždirbo ketvirtį milijono dolerių.

Vienuolikta diena. Pradėkit rašyti apie tai, ką žinote. Jei negalite, tada aprašykite romano vietas ar žmones. Taip pradėti rašyti romaną šiek tiek lengviau, jei rašymą pradėsite nuo žmonių, vietų ir dalykų, su kuriais esate susipažinę artimai.

Dvylikta diena. Atsirinkite veikėjus, nes juos atrinkti sunkiau, nei sugalvoti, apie ką rašysite knygą.

Kai pradėsite rašyti, fabula galės keistis, o charakteriai privalės turėti savo atskirą gyvenimą. Kai atrinksite herojus, turite su jais elgtis taip, tarsi jie būtų geriausi draugai – privalote žinoti net tai, kaip jie pasielgtų, o kaip ne. Detektyvų rašytojas Oakley Hallas sako, kad rašytojas „privalo klausyti savo veikėjų reikalavimų ir norų net ir tada, kai jie nesutampa su jų kūrėjo nuomone ar norais.“

Trylikta diena. Pasiimkite ryšelį kortelių ir ant kiekvienos viršaus užrašykite dieną prieš tai sugalvoto veikėjo vardą. Pagalvokite, kokį vaidmenį jūsų istorijoje turi šis veikėjas, nupasakokite jo amžių, išsilavinimą, gimimo vietą, charakterio savybes. Kokias keistenybes jis turi? Gal jis plauna rankas tūkstantį kartų per dieną, o gal girdi balsus? O gal jis myli vaikus, bet kankina kates? Užrašykite visas smulkmenas ir tai darykite tol, kol savo sukurtą veikėją pažinosite labai artimai.

Kai kurie veikėjai bus pagrindiniai – apie juos suksis veiksmas. Kiti šmėstelės vienoje ar kitoje knygos dalyje. Tačiau būkite kritiški ir antraeiliams veikėjams – kiekvienas turi turėti pakankamą motyvą būti knygoje. Jei tokio motyvo nebus – romano veiksmas sulėtės, o tai vers nuobodžiauti (ir gal net nebaigti knygos) skaitytoją.

Keturiolikta diena. Didžioji dalis romanų parašyti pagal vienokią ar kitokią formulę. Ypač bestseleriai. Štai, pavyzdžiui, Johnas Baldwinas, bendraautoris romano „The Eleventh Plague: A Novel of Medical Terror“, sukūrė paprastą formulę, kuri padeda jam rašyti savo romanus.

· Herojus – ekspertas.

· „Blogietis“ – ekspertas.

· Visos niekšybės stebimos tarsi pro „blogiečio“ petį.

· Herojus dirba kartu su ekspertų komanda, kuri vykdo jo užduotis.

· Du ar daugiau iš komandos turi įsimylėti.

· Du ar daugiau iš komandos turi mirti.

· „Blogietis“ turi nukreipti komandos dėmesį nuo savo pagrindinio tikslo.

· „Blogietis“ ir herojus turi išgyventi, kad galėtų susikauti knygos tęsinyje.

· Visos mirtys turi būti individualizuojamos. Tai yra, niekada nesakykite, kad bombos sprogimas pražudė 15 tūkst. žmonių. Pradėkite nuo „Onytė ir Petriukas vaikščiojo parke kartu su senele, kai žemė staiga atsivėrė“.

· Jei „įklimpote“, paprasčiausiai kažką nužudykite.

Dar daugiau apie formules ir taisykles. Kai Ernestas Hemingway'us pradėjo dirbti „Kansas City Star“ reporteriu, jam buvo pasakytos keturios pagrindinės taisyklės:

· Rašykite trumpais sakiniais.

· Pirmosios pastraipos tebūnie trumpos.

· Vartokite energingą kalbą.

· Būkite nusiteikę pozityviai, niekada – negatyviai.

Vėliau paklaustas apie šias taisykles Hemingway'us pasakė, kad tai buvo geriausios jo išmoktos rašymo taisyklės. Jų jis niekad nepamiršo.