Kaip aš Sobieski pirkau..

Kai pasiūliau Ievai rašyti blogą, galvojau, kad būtent tokias istorijas mes ir pasakosim. Bet kad kažkaip nieko nevyko.. Pasijuokti ar paverkti, nežinau ką čia reiktų daryt..

Pavakarį susiruošiau močiutės deleguota į nė ? tūkstančių gyventojų neturintį n miestelį. Susidarėm sąrašą ko reikia, aš rengiuosi, kai iš virtuvės pasigirsta močiutės balsas: ,,paimk dar ir mažiuką buteliuką degtinės, vaistam“. Aš (au žvengdama): ,,Taigi tik nuo aštuoniolikos“. Močiutė: ,,Eik tu, parduos“. Tada aš jau vos ne ridinėjuos ant žemės: ,,Man??? Nejuokauk“.

Išeinu išsišiepus, kaip čia man eksperimentas pavyks.

Po 15min., miestelio n parduotuvė.

,,Aha, man dar tų sausainių, ai, ir dar Sobieski mažiuką buteliuką‘ – stoviu nukaitus.

Pardavėja pakelia galvą ir be emocijų paklausia ,, 0,2 ar 0,5?“

Aš apšalus, kad neprašė paso sumurmu ,,200 gramų, oj 200 mililitrų“ – jau visa raudona atsakau. Šakės, priedanga dingo, dabar tai jau tikrai epic fail.

,,Va nuo to ir reikėjo pradėt“ – pakomentuoja šešiasdešimtmetis diedukas šalia stovinčiai bobutei.

Eidama namo pagalvojau, kad negi aš tokia sena atrodau? Vadybininkas - traktoristas jau antra diena kaip man kaime mirksi, namie būsimas pirmakursis studentas net neklausė kiek man metų, iškart pradėjo kalbėt vos ne ,,tai kelintam kurse?". Panašu tik mano veidrodis tiesą rodo...

Moralas

Galima pasijuokt, kad aš tokia sena atrodau, jog būnant keturiolikos manęs paso neprašo. Bet mane labiausiai nustebino, kad ne pardavėja (tarkim jos darbas parduot), o du garbaus amžiaus diedukai nesudrausmina butelį perkančią paauglę. O po to visi dėjuoja koks šiuolaikinis jaunimas blogas. Geria, rūko, narkotikus vartoja. O vat pakliuvus į tokią situaciją sarkastiškai mesteli ,,va nuo to ir reikėjo pradėti“. Tiesiog pamastymui, ką mes darom,  kad būtų geriau?

Kaip parašyti knygą 3

Treeeečiaaaa knygos rašymo savaitė.. Pripažįstu, nors visos kambario sienos nukabinėtos schemom, spalvotais lapeliais, ir skyrių planais, bet galvoju šiuo metu visai ne apie knygą. Reikia gimtadieninių dovanų tėvams, o kai sugalvojau, tai supratau, kad nespėsiu.. Na bet ne visi tokie planų nesilaikantys.

Penkiolikta diena. Plėtokite siužetą kartu su veikėjais. Niekaip negalite išplėtoti siužeto neįpindami į jį veikėjų – viskas turi derėti. Juo labiau, veikėjai nėra mediniai žmogučiai, tarsi nukritę iš dangaus. Jie – labai svarbus jūsų kuriamos istorijos elementas. Jie turi padaryti kažką logiška arba nelogiška (jei to reikalauja istorija), kas tiktų kuriamam siužetui ir nuvestų jį iki kulminacijos. Niekada neatskirkite veikėjų nuo siužeto.

Šešiolikta diena. Skaitytojai turi patikėti, kad jūsų herojai egzistuoja arba galėtų egzistuoti. Štai kodėl jie privalo būti išskirtiniai. Ir niekas kitas nepadaro veikėjų išskirtiniais, kaip jų veiksmai ir jų gyvenimo tikslai. Beje, tikslai gali būti ir geri, ir blogi – tai visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kad skaitytojai pastebėtų juos, tikėtų jais ir galų gale susidomėtų istorija.

Nerašykit istorijos apie žmoniją, geriau tebūnie tai pasakojimas apie vieną, du ar tris ryškius ir charakteringus veikėjus.

Septyniolikta diena. Jums reikia stipraus herojaus. Daugelis rašytojų susiduria su problema, kai reikia sukurti veikėją, kuris yra visiškai išplėtotas ir teigiamas.

Atminkite, kad herojus jūsų istorijoje yra pagrindinis charakteris. Būtent dėl jo jūsų knyga skirsis nuo kitų. Juk norite, kad herojus skaitytojams rūpėtų. Taigi nuo šiandien pagrindinis veikėjas turi tapti jūsų geriausiu draugu.

Aštuoniolikta diena. Apsibrėžkite, ko jums reikės istorijoje, kas kam ir su kuo ką darys, arba kas plėtojantis siužetui kažkam atsitiks. Ar jie traukia į tą pačią pusę, ar į šešiomis skirtingomis kryptimis? Užduokite sau svarbiausią klausimą: kas bus įdomiausia jūsų skaitytojams? Tai tikras išbandymas tiek siužetui, tiek jūsų veikėjams. Ar skaitytojams bus įdomu? Ar jiems rūpės?

Kad sėkmingai išnaudotumėte siužetą ir veikėjus, turėsite pasirinkti. Savo istorijai turite būti negailestingas. Turite pasirinkti, kas įeis į ją, o kas liks už borto.

Gaila, bet didžioji dalis pradedančių rašytojų nesugeba pasirinkti ir sustoja. Nedrįskite to daryti. Žinoma, išmėginkite skirtingus variantus, bet plėtokite istoriją įvykis po įvykio. Kai kažkoks įvykis baigiasi nelaimingai, herojus privalo į tai vienaip ar kitaip reaguoti. Lygiai taip pat, kaip jis tai darytų realiame gyvenime.

Jei vaikas buvo mirtinai partrenkiamas automobilio, vairuotojo gyvenimas pasikeičia amžiams. Kaip ir vaiko tėvų, seserų, brolių, draugų ir visų kitų, buvusių aplink. Jūs turite nuspręsti, kokie tie pokyčiai. Jūs privalote nuspręsti. Tai – jūsų proga suvaidinti Dievą – jei norite rašyti, privalote vaidinti šį vaidmenį. Dievas yra detalėse, Dievas lemia romano kryptį.

Devyniolikta diena. Vis klauskite savęs „kodėl?" Antros savaitės pabaigoje atradę veikėjus juos aprašėte atskirose kortelėse. Ant jų surašėte pačias intymiausias veikėjų gyvenimo smulkmenas. Peržvelkite jas dar kartą. Rašytojas Vladimiras Nabokovas visus savo romanus parašė būtent ant tokių mažų kortelių.

Dvidešimta diena. Jūsų „balsas" yra jūsų balsas. Jūsų „stilius" taip pat yra jūsų stilius. Nemėginkite pritempti savo istorijos iki „skamba panašiai" į kokį nors garsų rašytoją. Daugelis pradedančių rašytojų nori pridėti dar kažko savo „popieriniam balsui", bet tai, kas ant popieriaus, yra tikrasis jūs. Kad ir popierinis. Rašykite ir meskite lauk balastus, kurie gali sugadinti tai, ką jau parašėte. Būkite natūralus. Kaip sakė prancūzų rašytojas Francoisas Rene de Chateaubriandas: „Tikras rašytojas ne tas, kuris kažką mėgdžioja, o tas, kurio neįmanoma pamėgdžioti."

Dvidešimt pirma diena. Nusižymėkite savo istorijos kontūrus nuo pirmo skyriaus iki paskutinio. Rašytoja Katherine Anne Porter sako: „Jei nežinočiau istorijos pabaigos, jos ir nepradėčiau.".

Parašykite istorijos pabaigą ir pasidėkite ją į stalčių. Besibaigiant šimtui dienų pamatysite, ar priartėsite prie savo įsivaizduotos pabaigos

WOOHOOO!

Jau daugiau nei 1000 A ir I blogo peržiūrų! Mums su Ieva tai tikrai daug reiškia, ačiū! Na o dabar pirmyn į antrą tūkstantį ;) Stengsimės ir rašysim toliau ;*

Pati pačiausia ir orginaliausia dovana draugei

Sveikučiai,

Ilgai nedelsiu atsiprašinėdama už tai, kad ilgai nerašiau ir iš kart pereisiu prie šiandienos temos. Tikriausiai daugeliui kilo klausimas „Ką padovanoti viską turinčiai draugei?“. Na, šis klausimas labai dažnai kyla ir man. Tikrai dažnai kyla ir tokia mintis kaip padaryti kažką originalaus savo pačios rankomis, bet apie dovaną dažniausiai susimąstau likus kelioms dienoms iki gimtadienio ir tada suprantu, kad nieko padoraus neišeis padaryti, todėl lekiu į parduotuvę pirkti kokio nors apgailėtino dovanų čekio. Tačiau man gimė idėja. Gal tiksliau keturios.
Pati pirma – koliažas. Galite išpuošti kokią papkę savo ir tos draugės nuotraukomis arba iškarpomis iš jūsų abiejų nuotraukų + dar pridėti kelias jos kitų draugių nuotraukas. Prie šitos dovanos galima pridėti kokį menkniekį, pvz., apyrankė ar auskarai.
Kita idėja – su keliom jos ir tavo draugėmis sumontuoti trumpą filmuką (maždaug 10 – 15 min.), jūsų sumontuotą filmuką sutalpinti į gražų flash‘iuką. Filmuką galite peržiūrėti visos kartu – bus linksma pasijuokti iš jūsų keistai išėjusių scenų ar šiaip viso filmuko (jei tai bus komedija). ♦ Patarimas ♦ Filmuko pabaigoje surašykite kas vaidino, kas sukūrė scenarijų ir pridėkite keletą neišėjusių scenų ;)
Trečioji idėja – Balta maikutė + tavo prierašai ir palinkėjimai. Nelabai įdomu, bet galima padaryti taip, kad atrodytų įdomiai, pvz., surašyti kelis jūsų abiejų nutikimus, iš kurių žvengėt gal 15 min. arba nukopijuoti tavo ir jos nuotrauką ir prirašyti visokiausių įdomybių. Taip pat galima surašyti tokius dalykus: „kodėl tu pati pačiausia“, „dėl kokių priežasčių verta būti draugėm“ ir t.t.
Na ir pati paskutinė ketvirtoji idėja. Nesu įsitikinus ar tai įmanoma, bet man rodos, kad įmanoma. Su keliomis draugėmis susimeskite ir pririnkite jūsų ir jos nuotraukų. Tada nupirkite baltą užvalkalą (kaldrai užvilkti) ir nuneškite į parduotuvytę kur atspaudžia paveiksliukus ar nuotraukas ant marškinėlių ar kitų dalykų. Įsivaizduok kaip būtų smagu, kai kiekvieną kartą klodamasi lovą draugė prisimintų savo pačias pačiausias drauges. P.S. Būtinai įsitikinkite ar toks variantas yra įmanomas prieš pirkdamos užvalkalą. ;)
Taigi, daugiau įdėjų man šiandien negimė, todėl privalau pabaigti šį straipsnį ir palikti jus pačias apsispręsti kurį variantą pasirinksite ;)

Sėkmės,
Ieva

Kaip parašyti knygą 2

Dar savaitė nepraėjo, bet talpinu čia antrąją dalį, kaip parašyti knygą :) Pati iš kart ėmiausi knygos schemos kūrimo :D tai va, tokiems pat nekantriems dedu antros savaitės pamokas.
P.S. Ieva ir jos močiutė nusprendė, kad knygos aš neparašysiu. Parašysiu! Ir dar kaip!

Aštunta diena. Mėgdžiojimas gali nuvesti iki originalumo. Pamėginkite rašyti įvairiais stiliais ir darykite tai tol, kol atrasite, kas tikrai jums patinka. Svarbiausia, prisiminkite, kad rašyti turite remdamiesi savo asmenine patirtimi, nes ji – unikali. Rašytojas Johnas Braine'as apie asmeninę patirtį sakė: „Jei tie tūkstančiai žmonių jus išgirs, jei jūsų vardas reikš kažką tūkstančiams, taip bus tik dėl to, kad išsakysite savo asmeninę patirtį.“

Devinta diena. Nebijokite užsirašyti scenų ar skyrių, kurie niekur netinka. Neignoruokite šios medžiagos. Galite pasekti rašytojos Joanos Didion pavyzdžiu. Rašydama savo romaną „A Book of Common Prayer“ rašytoja surinko krūvą lapų, kurie patiko jai pačiai, bet romane vietos jiems nebuvo. „Aš juos bandžiau dėlioti į įvairias knygos vietas, bet niekur jie netiko. Galų gale sudėjau juos į knygos vidurį. Taigi kartais tai, kas netinka niekur, puikiai tinka romano viduryje.“

Dešimta diena. Kai jau supratote, apie ką bus knyga, turite išgirsti dar vieną klišę: rašyti galima tik apie tuos dalykus, kuriuos tikrai žinote.

Tą jūs jau girdėjote. Ir vis dėlto tai nonsensas. Tomas Clancy niekada nevadovavo povandeniniam laivui, bet parašė romaną „The Hunt For Red October“. Richardas Bachas, savaime suprantama, niekada negalėjo būti žuvėdra, bet parašė knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“.

Užuot rašę apie kažką, ką tikrai žinote, galite rašyti apie tai, ką mėgstate. Ir visiškai nesvarbu, kas tai, svarbiausia, kad tai nuoširdžiai mėgtumėte. Pavyzdžiui, Arthuras Goldenas, „Geišos išpažinties“ autorius, dirbo Japonijoje, Tokijuje, viename žurnale, leidžiamame anglų kalba, kai jam į galvą šovė mintis apie „Geišos išpažintį“. Po ketverių metų, kai grįžto į Bostoną, rašytojas ėmė rinkti informaciją apie geišas ir atrado subkultūrą su labai keistomis taisyklėmis. Taip gimė romanas, kurį A. Goldenas pardavė Alfredui A. Knopfui ir uždirbo ketvirtį milijono dolerių.

Vienuolikta diena. Pradėkit rašyti apie tai, ką žinote. Jei negalite, tada aprašykite romano vietas ar žmones. Taip pradėti rašyti romaną šiek tiek lengviau, jei rašymą pradėsite nuo žmonių, vietų ir dalykų, su kuriais esate susipažinę artimai.

Dvylikta diena. Atsirinkite veikėjus, nes juos atrinkti sunkiau, nei sugalvoti, apie ką rašysite knygą.

Kai pradėsite rašyti, fabula galės keistis, o charakteriai privalės turėti savo atskirą gyvenimą. Kai atrinksite herojus, turite su jais elgtis taip, tarsi jie būtų geriausi draugai – privalote žinoti net tai, kaip jie pasielgtų, o kaip ne. Detektyvų rašytojas Oakley Hallas sako, kad rašytojas „privalo klausyti savo veikėjų reikalavimų ir norų net ir tada, kai jie nesutampa su jų kūrėjo nuomone ar norais.“

Trylikta diena. Pasiimkite ryšelį kortelių ir ant kiekvienos viršaus užrašykite dieną prieš tai sugalvoto veikėjo vardą. Pagalvokite, kokį vaidmenį jūsų istorijoje turi šis veikėjas, nupasakokite jo amžių, išsilavinimą, gimimo vietą, charakterio savybes. Kokias keistenybes jis turi? Gal jis plauna rankas tūkstantį kartų per dieną, o gal girdi balsus? O gal jis myli vaikus, bet kankina kates? Užrašykite visas smulkmenas ir tai darykite tol, kol savo sukurtą veikėją pažinosite labai artimai.

Kai kurie veikėjai bus pagrindiniai – apie juos suksis veiksmas. Kiti šmėstelės vienoje ar kitoje knygos dalyje. Tačiau būkite kritiški ir antraeiliams veikėjams – kiekvienas turi turėti pakankamą motyvą būti knygoje. Jei tokio motyvo nebus – romano veiksmas sulėtės, o tai vers nuobodžiauti (ir gal net nebaigti knygos) skaitytoją.

Keturiolikta diena. Didžioji dalis romanų parašyti pagal vienokią ar kitokią formulę. Ypač bestseleriai. Štai, pavyzdžiui, Johnas Baldwinas, bendraautoris romano „The Eleventh Plague: A Novel of Medical Terror“, sukūrė paprastą formulę, kuri padeda jam rašyti savo romanus.

· Herojus – ekspertas.

· „Blogietis“ – ekspertas.

· Visos niekšybės stebimos tarsi pro „blogiečio“ petį.

· Herojus dirba kartu su ekspertų komanda, kuri vykdo jo užduotis.

· Du ar daugiau iš komandos turi įsimylėti.

· Du ar daugiau iš komandos turi mirti.

· „Blogietis“ turi nukreipti komandos dėmesį nuo savo pagrindinio tikslo.

· „Blogietis“ ir herojus turi išgyventi, kad galėtų susikauti knygos tęsinyje.

· Visos mirtys turi būti individualizuojamos. Tai yra, niekada nesakykite, kad bombos sprogimas pražudė 15 tūkst. žmonių. Pradėkite nuo „Onytė ir Petriukas vaikščiojo parke kartu su senele, kai žemė staiga atsivėrė“.

· Jei „įklimpote“, paprasčiausiai kažką nužudykite.

Dar daugiau apie formules ir taisykles. Kai Ernestas Hemingway'us pradėjo dirbti „Kansas City Star“ reporteriu, jam buvo pasakytos keturios pagrindinės taisyklės:

· Rašykite trumpais sakiniais.

· Pirmosios pastraipos tebūnie trumpos.

· Vartokite energingą kalbą.

· Būkite nusiteikę pozityviai, niekada – negatyviai.

Vėliau paklaustas apie šias taisykles Hemingway'us pasakė, kad tai buvo geriausios jo išmoktos rašymo taisyklės. Jų jis niekad nepamiršo.

Kaip parašyti knygą?

Sveiki visi! Žinau, žinau, jau visai su Ieva apsileidom, bet kai toks oras prie kompo sėdėt atrodo nusikaltimas..  O dabar apie vieną įdomų dalykėlį - kaip parašyti bestselerį? Pavyzdžiui man, gimsta šimtai minčių apie tai, ką būtų galima parašyti - bet, kai pradedu rašyt gaunasi kaip lietuvių kalbos rašinys, t.y. neskaitoma, nes po 2psl. pati nebesuprantu ką čia keverzoju. Radau pora pamokų kaip parašyti knygą, pati bandysiu.

Pirma diena. Elwynas Brooksas White‘as, „New Yorker“ redaktorius ir rašytojas, kai jam įteikė nacionalinį apdovanojimą už literatūrą, pasakė: „Rašytojo narsa gali lengvai jį sunaikinti... Aš žaviuosi kiekvienu, kuriam užtenka valios rašyti nepaisant nieko“.

Taigi, pirmąją dieną, kai nuspręsite pradėti rašyti savo romaną, pirmiausia sau pažadėkite, kad TIKRAI tą padarysite. Tai – lemiama akimirka. Be šio pasižadėjimo jūs galite imti ir nuspręsti taupyti savo popierių ir rašiklius. Taip neturi nutikti. Atminkite, rašyti turite taip dažnai, kaip galite. Būtent tai ir daro rašytojai – jie rašo.

Antra diena. Nuspręskite, kuriuo laiku rašysite. Tai labai svarbu, nes blaškydamiesi, rašydami kas kartą skirtingu laiku, imsite nuobodžiauti, pykti ir galų gale – versti save rašyti. Nusprendę, kuriuo laiku norėsite rašyti savo pirmąjį romaną, galėsite suskaičiuoti, kiek laiko per savaitę skirsite rašymui ir planuoti savo likusį laiką. Juk dabar pasaulį suka šūkis: „Laikas – pinigai!“. 

Trečia diena. Pirmąją savaitę nuspręskite, apie ką norite rašyti savo istoriją. Nesismulkinkite ties kiekviena detale, tačiau šiandien jūs pradėsite kūrybinį procesą. Neatidėliokite – atidėliojimas yra jūsų priešas. Atėjo laikas baigti kalbėti apie jūsų romaną ir pradėti jį rašyti.

Ketvirta diena. Koks romano žanras jus žavi? Ar tai galėtų būti gera žmogžudystės istorija, fantastinis, meilės romanas arba trileris?

Alice Munro – viena geriausių apysakų anglų kalba rašytojų. Jos knygos parduodamos 30 tūkstančių kopijų per metus tiražu. Kiti rašytojai žavisi jos meistriškumu ir stiliaus grynumu. Tipiška Alice Munro apysaka prasideda tuo, kuo kiti rašytojai paprastai ją užbaigtų, tada šokama dešimt metų į praeitį, tada vėl atgal.

Vis dėlto įdomiausia yra tai, kad ši rašytoja gyvena mažame Kanados miestelyje ir visos jos istorijos yra apie miestelio gyventojus: jų paslaptis, jų skausmus ir džiaugsmus, jų viltis ir prisiminimus. Pagalvokite, apie ką esantį aplinkui, galėtumėte parašyti jūs – kuo rūpinatės ir ką žinote.

Penkta diena. Nesvarbu, kokio žanro knygą nuspręsite rašyti. Nėra taisyklių, kokia ji turi būti: stebinanti, gąsdinanti, linksma ar liūdna. Svarbiausia: skaitytojui ji neturi būti nuobodi.

Šešta diena. Analizuokite ir mokykitės. Perskaitykite dar kartą savo mėgstamus reikiamo žanro romanus. Jie – tarsi gidas kaip užsidirbti milijoną. Suskirstykite knygas į skyrius, nusibraižykite jų „mechanizmą“ ant didelio popieriaus lapo ir prismeikite ant kabineto sienos.

Septinta diena. Vis dėlto, nėra jokių taisyklių kaip sukurti gerą istoriją. Tačiau egzistuoja vienas patarimas: mąstykite „mažomis“ mintimis. Pati didžiausia ir dažniausia pradedančių rašytojų klaida – stengimasis sukurti „pasaulio pabaigos“ istoriją ir galvojimas, kad „daugiau yra geriau“. Tai netiesa. Pasistenkite savo istorijos idėją išlaikyti „mažyte“ ir koncentruota.