Make me believe in magic ❤ Part 8

* 8 *

Pašokau, kai pajaučiau šalto vandens pliūpsnį ant veido, bet tuoj pasigailėjau tai padariusi. Dar vis buvo silpna, atrodė tuoj nugriūsiu. Įsikibau pirmo pasitaikiusio daikto ir laukiau kol pasidarys geriau. Po kokių 5 min atsigavau. Atsitiesiau, bet dar vis laikiausi įsikibus į tą daiktą. Tik tada supratau, kad tai ranka.

 - Ei, man skauda,- suzyzė Zayn. Visai nepastebėjau, kad buvau gerokai suleidus nagus į jo odą.

 - Atsiprašau,- atleidau ranką,- tiesiog man dar vis silpna.

 - Štai, - padavė stiklinę vandens Harry,- išgerk, pagerės.

 Lėtai gurkštelėjau vandens. Kaip Harry ir sakė - pasiradė lengviau. Išmaukiau likusį vandenį, buvusį stiklinėje, ir atsisukau į Louis. Jis baukščiau žvelgė į mane.

 - Čia ne vien mano darbas,- ėmė teisintis.- Man Harry padėjo...

 - Jums šakės,- pasakiau kiek galėjau grėsmingiau, o tie durneliai pradėjo bėgti nuo manęs.- Palaukit kol jus pagausiu! Gausit iš kočėlo į galvą!,- staugiau.

 Vaikiausi juos kokias 15 minučių, bet tie ožiai gerokai greitesni už mane. Uždususi sustojau prie grupelės. Larry pasislėpė už apsauginių.

 - Kai atsigausiu - jums bus blogai,- uždususi tariau.- Bet dabar aš noriu valgyt.

 Toliau ėjome plepėdami. Net ir Niall kartais prisijungdavo. Pasiekę išėjimą visi susigrūdome į didelį juodą automobilį tamsintais galiniais langais. Kalbėjomės visą kelią iki kavinės. Kai ją pasiekėm, Niall iššoko pirmas ir žaibo greičiu nulėkė į Nandos. Tikriausiai vargšui vaikui pūslė nelaiko... Na, mes neskubėdami išlipome iš automobilio ir vėžlio greičiu  patraukėme kavinės link. Tik įėjus vidun pamačiau Agatą, stoviniuojančią prie staliuko gale. Pamojavau jai. Ji, pastebėjusi mane, nusišypsojo ir pamojavo atgal, bet sustingo pamačiusi 'juos'. Priėjau prie jos ir pasisveikinau, o ji dar vis stovėjo kaip stulpas ir žvelgė stikliniu žvilgsniu.

 - Ei, Agata,- mosikavau ranka jai prieš nosį. No reaction.- Žemė kviečia Agatą... AGATA!

 - Mhm,- palinksėjo ir toliau nejudėjo iš vietos.

 - Jei tu taip stovėsi - jie išeis.

 - Ne! Jie neišeis! Man viskas gerai, viskas gerai... - ramino save.- Po galais, man ne viskas gerai! Šitoj kavinėj yra 5 patys karščiausi bachurai pasaulyje, o aš čia stoviu kaip medis!

 - Tai sakai patys karščiausi,- nusijuokė Harry už jos. 

 Ji lėtai apsisuko ir išraudonavo kaip burokas. Už jos stovėjo, kaip ji pati sakė, 'the hottest boys in the world'. 

 - Neverskit jos raudonuot ir išrinkit staliuką. Mums reikia pasišnekėt.

 - Ir apie ką gi? Gal apie mus?- išmetė savo firminę 'pedo smile'.

 - Sakiau negėdykit jos, kvailiai! Ir greit eikit prie stalo.

 Jie klusniai nukėblino prie stalo ir atsisėdę kalbėjosi.

 - Gabrielle, ar aš sapnuoju?

 - Ne.

 - Įžnybk man! Aš sapnuoju. Aš žinau, kad aš sapnuoju...- toliau sapaliojo nesamones Agata.

 Padariau kaip paprašyta- įžnybau jau.

 - Auč, nereikėjo taip skaudžiai,- pasipiktino.

 - Gi pati paprašei,- nusijuokiau.

 - Tavo tiesa. OK. Einam prie stalo. Tikiuosi nenualpsiu.

 - Viskas bus gerai. Nusiramink.

 Nupėdinau staliuko link ir klestelėjau prie Harry. Agata atsisėdo kitoj stalo pusėj. Prie jos prisislinko Niall. Jie greit rado bendrą kalbą. Nu bet Agata rimtai skonio neturi... Siaubas. Dabar Niall nužiūrinėja ją. Tik kad į lovą nenusitemptų... Ojoj, reik ją kaip nors nuo jo atitraukt.

 - Agata,- kreipiausi į ją.- Gal galėtum užsakyti man cezario salotų?

 - Mhm,- sutriko ji.- Dar kam nors ką nors užsakyt?

 - Mes dar neišsirinkom,- vienbalsiai atsakė.

 - Aš ir eisiu,- pasišovė Niall.- Vis tiek neprisiminsi visko, ką aš užsisakysiu.

 Jie kalbėdami nuėjo padavėjos link. Spėju ilgai užtruks, nes su tokiais greičiais tai...

 - Gabrielle,- šuktelėjo Louis prikeldamas mane iš transo.

 - Nu?

 - Kodėl tu sakai, kad Niall neiškęs per savo visą gyvenimą tiek, kiek iškentei tu.

 - Na, tikriausiai dėl to, kad aš iškentėjau labai daug...

 - Pavyzdžiui?

 - 9 klasėje iš manęs pradėjo tyčiotis visa mokykla. Tai tesėsi iki praitų metų. Na, maždaug 2 metus manęs visi nemėgo - buvau patyčių objektu. 10 klasėje susiradau vaikiną. Jo vardas - Luce. Buvau iki ausų įsimylėjusi, tačiau jis bendravo su manim tik dėl to, kad Amber liepė. Amber ir pradėjo visas patyčias, o kaip vėliau sužinojau, Luce yra jos pusbrolis. Bendraudamas su manimi jis sužinojo nemažai mano paslapčių. Na, vasarą, tai yra birželio 9 dieną, Luce per vakarėlį mane išdavė su kita ir visiem apskelbė mano paslaptis,- nusipurčiau prisiminus tą įvykį.

 - Ir tu tiek iškentei per dvejus metus?- su nuostaba paklausė Liam.

 - Čia dar ne viskas,- nuliūdusi tariau.- Prieš metus netekau brolių drvynių,- ašara nuriedėjo mano skruostu.- Jie žuvo avarijoje. Iš šono važiavęs sunkvežimis dideliu greičiu išlėkė į sankrižą ir, tikrąja to žodžio prasme, nunešė mašinos galą kartu su mano broliukais,- dabar jau ašaros ritosi upeliais ir kapsėjo ant stalo.- Bet tai dar ne pabaiga. Prieš mėnesį mano tėvai išsiskyrė.

ATSIPRAŠAU UŽ NEĮDOMIĄ DALĮ, BET TIKRAI NEŽINOJAU KĄ RAŠYT ;) BENT JAU SUŽINOSIT, KAS TAS LUCE IR KAS NUTIKO BIRŽELIO 9 DIENĄ. LAUKIU NUOMONIŲ IR PATARIMŲ :) BEJE, ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS ;)

Ieva ❤

Komentarai

Sveiki,

Pastebėjau, kad kai kurie tokius pat komentarus siunčia kelis kartus. Tikriausiai dėl to, kad 'neleidžia' komentuot. Nepergyvenkit, jūsų komentarai ankščiau ar vėliau pasirodys bloge, tačiau pirma juos turi peržiūrėti moderatoriai, t.y. mes - rašytojos. Kadangi mes bloge nesilankome kas 5 min - komentarai iš kart nepasirodo bloge. Jūsų komentarai kartais gali blogą pasiekti pavėluotai, nes nutinka ir taip, kad mes suneaktyvėjam :D

Ieva ❤

Make me believe in magic ❤ Part 7

* 7 *

Jau norėjau eit į vidų, bet mane kažkas sučiupo už rankos... Tai buvo Louis.

 - Argh! Ko tau prireikė?

 - Norėjau pasikalbėt.

 - Jo, pasikalbėt... Mes neturim apie ką kalbėt.

 - Aš norėjau atsiprašyti.

 - Su kuo susilažinai,- netikėjau, kad jis galėtų ateit ir atsiprašyt. Čia kažkas prikišo nagus.

 - Mes nesilažinom...

 - Tiesą drąsą lošiat? Kas uždavė užduotį?

 - Niall.

 - Dėkoju. Bent šį kart padoriai kaip žmogus su žmogum pakalbėjom.

 Greit įsmukau į ersirengimo kambarį ir iš tašės išsitraukiau treningus. Beisbolkės trūksta, tai iš vis kaip forsas būčiau... Greit išlėkiau iš kambario ir nudundėjau iki salės. Įpuoliau į patalpą, o jie ten jau pradėjo dainuot. Visi ant banglenčių tipo plaukė. Louis ir Niall vieninteliai neturėjo tatuiruočių. Ale geri berniukai. Tyliai priėjau prie Greg ir paklausiau ką reikia daryti. Jis man liepė nueiti vandenį papilstyt. Prisileidau mažą kibirėlį ledinio vandens ir specialiai prie Niall priėjau. Štai, dabar Niall solo. Arba teks perfilmuot arba jie tiesiog iškirps šitą vietą. Būtų geriausia, jei įdėtų į klipą.

 - Vienas, du, trys!- šliūkštelėjau gerą dozę ledinio vandens.

 Niall pradėjo springti, keli darbuotojai greit suregavo ir atnešė kelis rankšluosčius, na, o likusieji lūžo, išskyrus Louis, na, ir žinoma, Niall.

 - Ką tu čia išdarinėji? - užstaugė.- Tau gal protelis pašalęs?

 - Tai vadinama kerštu. Gal susiprasi už ką. Nors pala, pamiršau, tau smegenų trūksta.

 - Tai gal tau čia trūksta,- įsikarščiavo Niall.

 - Ramiai, ramiai vaikai,- įsiterpė Greg.- Padarom 5 min pertraukėlę.

 Nuėjau ir atsisėdau ant netoliese esančios sofutės. Gerai, dabar Louis eilė. Bet ką jam čia iškrėtus?

 Mano apmąstymus nutraukė prieš pat nosį išdygęs... Niall?

 - Ė, klausyk, aš tikrai nenoriu pyktis. Tiesiog pasikarščiavau kalbėdamas apie... Na, žinai.

 - Nereikia čia apsimetinėt, kad mane pažįsti? Tu tik žinai mano vardą - nežinai mano istorijos.

 - Nereikia tiktais. Aš tavia kiaurai permatau,- nusišypsojo pašaipia šypsenėle.- Tu - paprasta mergina, trokštanti trupučio dėmesio.

 - Tu manęs nepažįsti. Tu nežinai, kiek per kelis metus ištvėriau. Tu nežinai kiek kartų suklupau ir kiek kartų atsistojau. Tu tiesiog nieko nežinai,- ašaros pradėjo kauptis mane akyse.- Tau viskas vienodai. Tau rūpi tik pasišaipyti iš kitų žmonių. Tu manęs nepermatai kiaurai - čia aš tave permatau. Per daug gerai pažinau žmones. Per daug gerai žinau, kada žmonės apsimeta ir kada - ne. Tavo širdis nebuvo sudaužyta į tūkstančius šipulių, kiti nežaidė tavo jausmais, iš tavęs nesityčiojo ir tavęs nepažemino prieš visą mokyklą,- sukukčiojau. Ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, o aš, norėdama jas paslėpti, užsidengiau veidą rankomis. Pajaučiau rankas, apglėbiančias mane, ir kiek sutrikusi pakėliau galvą. Mane apglėbęs laikė Liam. Šalia stovėjo Harry ir Zayn, o kiek tolėliau kvatojo Louis ir Niall. Ko daugiau aš galėjau tikėtis. Tokie kaip jie manęs niekada nesuprastų. Atsitraukiau nuo Liam ir pamėginau nusiraminti.

 - Kas buvo? - atsargiai paklausė Zayn.

 - Na, Niall čia apsimetinėjo, kad labai gerai mane pažįsta, bet aš jam pasakiau tiesą, kad jis per savo gyvenimą neiškęs tiek, kiek aš iškenčiau per kelis metus. Tiesiog sukilo prisiminimai ir aš, kaip mažas vaikas, apsižliumbiau. O dabar jie,- parodžiau į tuo du,- spėju žvengia iš manęs.

 - Nemanau, kad Niall taip galėtų,- prabilo Harry.- Jis kitoks.

 - Pastebėjau. Jam tikrai trūksta kelių varžtelių.

 - Ne tai turėjau omeny.

 - Žinau, tiesiog man visko per daug...

 - Nieko, viskas susitvarkys,- pasakė Liam.- Mes pakalbėsim su jais.

 - Lyg jie klausytų.

Jie visi pasišalinu, kaip spėju - į poilsio kambarį. Po kelių minučių jie vėl sugrįžo ir ėmė tęsti filmavimą. 

* PASIBAIGUS FILMAVIMUI *

- Gabrielle! Ei, Gabrielle, sustok! 

Atsisukau ir pamačiau Harry lekiamti mano pusėn.

 - Gabrielle, mes norėtumėm, kad prisijungtum prie mūsų papietaut. Sutinki?

 - Tie visi tai esi tu?

 - Ne. Liam, Zayn, Louis ir aš.

 - Louis?- kiek sutrikusi paklausiau.

 - Jo, jis irgi norėtų. Manau, kad jis gailisi to, ką pasakė.

 - Nelabai tuo tikiu. Beje, turiu ir kitų planų,- sumelavau.- Susitinku su drauge.

 - Tai jūs abi galėtumėt prisijungt,- su viltim pasiūlė Harry.

 - Nemanau, kad ji sutiks. 

 - C'mon, paskambink jai.

 - Ne.

 - Taip.

 - Nu ne.

 - Nu taip. Skambink ir tik greitai,- sukomandavo Harry.

 Surinkau Emily numerį. Ji nepakėlė. Tikriausiai dar darbe. Tada nusprendžiau paskambint Agatai. Po kelių pyptelėjimų išgirdau kaip visada linksmą draugės balsą.

 - Klausau?

 - Sveika, Agata,- pasisveikinau.- Gal norėtum papietaut su manim ir dar 5 vaikinukais?

 - Kas jie,- nepatikliai paklausė.

 - Tokie vieni. Nu galbūt ant 'Seventeen' žurnalo viršelio matei,- tikėjausi, kad ji jų nemėgsta ir nesutiks, bet ar kadanors sėkmė buvo mano pusėj?

 - OMG! OMG! OMG!- rėkė ji tiesiai man į ausį.- Ar tu turi omeny One Direction? Aišku, kad noriu! Labai! Kada? Kur? Kelintą?

 Atitraukiau telefoną nuo ausies ir pakartojau Agatos klausimus:

 - Kada? Kur ir kelintą?

 - Tai vis dėl to ji sutiko! Aš taip ir galvojau.

 - Tylėk ir atsakyk į klausimus arba pietus su mumis matysi kaip savo ausis.

 - Mhm. Jo. Tai va, šiandien Nandos restorane po 1 H.

 Vėl prisidėjau telefoną prie ausies. Agata dar vis fangirl'ino. Siabas... Ir kaip tai galima...

 - Agata,- pasakiau.- AGATA!!!

 - M? Ką? Klausau. Kada? Kaip? OMG!

 - Nusiramink. Tik tada pasakysiu.

 Girdėjosi kaip ji įkvėpė oro, tada keletą sekundžių tylėjo.

 - Gerai, sakyk,- pasakė gan ramiai, tačiau nekantrumo gaidelė girdėjosi jos balse.

 - Susitinkam po 1 H Nandos.

 - Aha,- cyptelėjo ir numetė ragelį. Spėju dabar šokinėja iš laimės.

 Atsisukau į Harry, kuris kantriai laukė atsakymo. Palinksėjau galva leisdama jam suprasti, kad sutinkame. Nuėjau į persirengimo kambarį ir persirengiau drabužius. Užsimaukšlinau kepurę su mielu bumbuliuku gale ir patraukiau išėjimo link. Ten stovėjo visi vaikinukai, o juos supo penki apsauginiai. Lauke buvo būrys fanių. Ką ten būrys - ištisa minia. Ir kaip jos sužinojo kur jie yra..? Greitu žingsniu nukeliavau link vaikinukų.

 - Mes jau galvojime, kad tu neateisi,- nusišypsojo Louis. Ir ko jis dabar toks draugiškas patapo?

 - Kai kurie tikėjosi,- pavartė akis Niall. Nekreipiau į tai dėmesio. 

 - Beje,- kreipėsi į mane Harry,- pamiršau paminėti, kad važiuosim kartu.

 - Gerai,- pasistengiau išspaust šypseną. Tiesa, Harry ir Liam elgėsi draugiškiausiai. Galbūt jie ne tokie jau pasipūtę?

 - Vaikinai,- prakalbo vienas iš apsauginių,- teks eiti pro galinį išėjimą.

 Patraukėme į kitą pastato pusę. Kiek žinojau, galinis išėjimas buvo antro sparno gale, o tai reiškė, kad mūsų laukė mažiausiai ilgas klaidžiojimas koridoriais. Zayn, Liam ir Niall ėjo šone ir kažką aptarinėjo, o Harry ir Louis pašnibždom tarėsi. Nusisukau ir nuleidau galvą. Sekiau paskui priekyje matomą porą juodų batų. Staiga pajaučiau stiprias rankas, apsivijančias mano liemenį, o tada pakilau nuo žemės.

- Aaaaaa!- klykiau kaip mažas vaikas.- Paleiskit mane!

 Pradėjau maskatuotis kojomis, bet prieš mane išlindęs Harry jas sučiupo. Tada tas 'kažkas' pradėjo bėgti, o aš toliau klykiau.

 - Ša, tyliau. Man ausų būgneliai sprogs,- sudrausmini mane Louis.

 - Ką tu čia išdarinėji? Paleisk mane, Louis!

 - Ne,- atsakė ramiai.

 Vėl pradėjau klykti, o jis suki mane ratu.

 - Louis!!! Man baisu! Paleisk!- klykiau, bet tas gaidys dar stipriau mane suko. - Aš vemsiu, Louis!

 Jis sustojo, bet dar vis mane laikė. Suglebau jo rankose. Man pasidarė silpna. Pykino.

 - Ė! Harry! Greičiau! Jai silpna!- kaip per miglą išgirdau balsus. Daugiau nebegirdėjau nieko...

LABAI ATSIPRAŠAU UŽ LABAI NEĮDOMIĄ DALĮ, BET TIKRAI NESUGALVOJAU KĄ PARAŠYT :( IDĖJŲ TURIU, BET REIK,  KAD JIE SUSIBENDRAUTŲ. NENORIU PARAŠYT BANALIOS ISTORIJOS, KAD SUSIPAŽINO, IŠ KART NUVARĖ Į 1D HOUSE, NEKENTĖ VIENAS KITO, PAMILO IR TADA GYVENO ILGAI IR LAIMINGAI... SRRY, BET MANE UŽKNISA BANALUMAS. GERIAU JAU RAŠYSIU NEĮDOMIĄ, TAČIAU VIS DĖL TO NEEILINĘ ISTORIJĄ. DĖKOJU VISIEM, KAS DKAITO ŠIĄ NESAMONĘ IR LAUKIU NUOMONIŲ BEI PASIŪLYMŲ :) BEJE, ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS :)

Ieva ❤

Make me believe in magic ❤ Part 6

* 6 *

* PO MAŽDAUG PUSMEČIO *

 Viskas ėjosi puikiai. Pakeičiau mokyklą ir po dar 5 mėnesių man sueis 18. Galėsiu įsigyti mašiną. Nors pirma gal reiktų teises išlaikyt... Dar vis dirbu Greg studijoje. Šią savaitę reikia pristatyt slides ir banglentes. Nežinau nei kas, nei kokį klipą filmuos. Na, greitai sužinosiu...

* PO 3 DIENŲ *

 Ne, ne, ne, ne, ne... Tik ne jie. Aš nedirbsiu su jais. Neiškesiu. Bet jei nedirbsiu - prarasiu darbą. O tada tikrai negausiu naujo mašiniuko. Gal kaip nors. Gal iškęsiu tas 2 dienas. Tikėkimės. Vienas dalykas tikrai aiškus - ryt visai nenorėsiu keltis...

* RYTAS *

 Aš vėluoju. Aš siaubingai vėluoju! Mane Greg užmuš, o dar dėmesį atkreipsiu. To man mažiausiai reikia. Kur tas prakeiktas metro?! Man jo mirtinai reikia. Štai, pagaliau atvažiuoja. Velkasi kaip vėžlys...

 - DieveMarijaJuozapasŠventas, ar jūs negalit paskubėt, - užstaugiau ant viso metro. - Ko jūs žiūrit? Žmonių nematėt? Ne nu, į kokį durnyną aš patekau...

 Pagaliau metro sustojo ir atsidarė durys. Greit įbėgau į vidų ir laukiau...

* PO 5 min*

Waiting...

* PO 10 min*

Still waiting...

- Po galais! Gal jau važiuojam? Aš po 15 min turiu būt darbe!

 - Panele, nusiraminkite, - kažkoks ponas 'ramino' mane.

 - Kaip aš galiu nusiramint, jei mane gali išmest iš darbo?!

 Pagaliau pajudėjome. Metro atrodo vilkos lėčiau nei visada. Štai, laikrodis rodo 9: 31. Vėluoju jau visą minutę. Na, gal dėl to neišmes iš darbo, bet vis tiek... Po dar 10 min pasiekėme galinę stotelę. Tik prasivėrus durims šokau lauk ir pasileidau bėgti. Neapsidairiau aplink ir išlėkiau į gatvę. Ačiū Dievui nebuvo jokių mašinų. Įlėkiau į studiją ir iš rankinės išsitraukiau pažymėjimą. Greit jį parodžiau apsauginiui ir nulėkiau B sektoriaus pusėn. Pradėjo skambėt telefonas. 

 - Aš jau čia! - užstaugiau. Neabejoju, kad tai buvo galima girdėti ir kitam Londono gale. Koridoriaus gale pamačiau 6 salę ir greit įlėkiau vidun. Mane pasitiko Greg. Keista, kad jis nebuvo piktas.

 - Aš labai, labai atsiprašau. Metro vilkosi vėžlio greičiu ir...

 - Viskas gerai, - pertraukė mane. - Tiesa, nebuvo būtina taip rėkti, - nusijuokė.

 - Mhm. Kita kart pasistengsiu tyliau, - šyptelėjau 'fake smile'.

 - Gerai, einam. Šiandien daug darbo.

 Nusekiau paskui Greg į pagrindinę salę. Vos jam atidarius duris į mus smigo kelios dešimtys akių, o paskui visi išlūžo. Aišku, kaip nežvengsi.

 - Dėkoju už jūsų aplodismentus,- sarkastiškai tariau. - Kita kart pasiimsiu garsiakalbį.

 - Užtenka juokų,- tarė Greg.- Eime, tavęs laukia vaikinai. 

 Greg mane vedė kažkokiais koridoriais geras 5 min kol priėjome baltas duris. Kokio velnio grimo kambarį reikia padaryti taip toli nuo salės? Greg pabeldė į duris. Po kelių sekundžių pasigirdo moteriškas balsas, sakantis 'Užeikit'. Greg pravėrė duris ir įstūme mane pirmą. 

 - Gabrielle, čia Lou - jų stilistė, - mostelėjo ranka į vaikinus. - Jūs abi šiandien grimuosit vaikinus ir tu, Gabrielle, dar turėsi dėlioti dekoracijas ir t.t.

 Greg išėjo iš kambario. Nuskubėjau prie lentynų. Susiradau užrašą 'Hair styling' ir pasiėmiau plaukų želė, šampūną, kaukę plaukams, plaukų laką, tiesintuvą-garbanoklį, šukas ir dar visokio galo. Pasidėjau visą įrangą ir priemones ant stalo.

 - Gerai, kurio man dabar imtis?- atsisukusi į Lou paklausiau.

 - Pradėk nuo Louis. Paskui žiūrėsim,- mirktelėjo.

 Gyvenimas tiktiausiai šaiposi iš manęs...

 - OK, Louis, įsitaisyk prie kriauklės, o aš atnešiu rankšluoščius,- tariau ignoruodama faktą, kad jis mane prieš kažkiek laiko apstaugė. Rodos neatpažino.

 - Mhm,- sumirksėjo ir greit įsitaisė kėdėje.

 Nubėgau prie lentynos ir ištraukusi du rankšluosčius grįžau prie kriauklės. 

 - Pakelk galvą,- paprašiau. 

 Jis klusniai pakėlė galvą, o aš pakišau rankšluostį, kad nesušlaptų jo drabužiai. Baigusi plauti jo galvą (čia ta prasme trinkti jo plaukus :DDDD Bet man geriau taip skamba) paprašiau jo atsisėsti į kėdę. Tuo tarpu sutvarkiau darbo vietą prie kriauklės ir grįžau prie jo.

 - Yra kokių pageidavimų dėl šukuosenos?- paklausiau.

 - Tik netiesink jų.

 Palinksėjau ir kibau į darbą. Jaučiau jo žvilgsnį įsmeigtą į mane, bet nekreipiau dėmesio. Atrodo jis mąstė kur mane matė. Tikiuosi neprisimins, nes tada šios 2 dienos taps pragaru. Dirbau tylėdama, tuo tarpu Lou sau šnekučiavosi su Harry. Ai, tebūnie, vis tiek neturiu apie ką kalbėti.

 - Tu man kažkur matyta,- staiga prabilo Louis.

 - Tu man irgi,- sarkastiškai atsakiau.

 - Nu taip, bet mane galima daug kur pamatyt...

 - Tai jo, gi tu toks nepaprastas... Nes juk tokie eiliniai žmonės kaip aš tikriausiai yra niekas, ane?

 - Atleisk, nenorėjau įžeist, bet pripažinkim, tu neesi kokia pasaulinio lygio žvaigždė... - lyg pats sau tarė ir susiėmė už burnos.- Oj, atleisk, tikrai nenorėjau įžeist.

 - Pirma pagalvok, tada sakyk.

Toliau vėl tylėjom. Baigiau darbuotis su jo šukuosena ir perėjau prie makiažo. Atvirai tariant tramdžiausi dabar nepaėmus rožinių skaistalų ir neišmaliavojus jam viso veido. Pasipūtėlis... Mano esantis geresnis už visus. Dažiau toliau, kol Louis veidas nepersikreipė.

 - Tai juk tu!- šuktelėjo.- Tu mane apipylei kava, tu manęs nekentei tikriausiai dėl to, kad pavydėjai. Ir juk aš tave įžeidžiau pasakydamas tiesą į akis. Tiesa juk visada skaudi, ane?

 - Sėskis,- pasakiau ramiai su neįskaitoma veido išraiška,- jei nenori, kad visas tavo veida būtų rožinis nuo skaistalų.

 Jis atsisėdo, bet jo akyse matėsi neapykanta. Ai, koks skirtumas ką apie mane mano šitas nuo savimeilės išsipūtęs nevėkšla... 

 - Baigiau. Laisvas.

 Louis purkštaudamas išėjo iš grimo kambario. Visi klausiamai pažiūrėjo į mane. 

 - Na, kurį dabar man padailinti?

 Nuo sofutės pakilo Liam. Zayn ir Niall buvo įnikę savo telefonuose. Spėju Louis jau paskleidė žinią visame pasaulyje... Liam klestelėjo į kėdę. Jis atrodė draugiškas, bet aš tą patį maniau ir apie Louis. If you know what I mean...

 - Galvą plausim?- paklausiau.

 - O ar matai ką nors, ką galima būtų plaut,- nusijuokė.

 - Tavo tiesa,- šyptelėjau.- Gerai, imkimės makiažo. Kol jį dažiau - kalbėjomės. Jis tikrai atrodė draugiškas, domėjosi kur gyvenu, kur mokausi, ką žadu studijuoti. Na, jis toks tėviškas. Bet bent draugiškai paplepėjom. Kai buvau įpusėjusi, Lou baigė su Harry ir perėjo prie Zayn. Dar kokias 15 min padirbėjau ir baigiau.

 - Voila. Makiažas baigtas. 

 Liam atsistojo, padėkojo ir, kartu su Harry, paliko kambarį.

 - Gerai, Niall. Ateik čion.

 Jis tingiai atsistojo ir įsitaisė kėdėje. Išploviau plaukus ir juos išdžiovinau. Ėmiausi šukuosenos.

 - O tu drąsi,- nė iš šio, nė iš to prabilo blondinas.

 - Iš ko sprendi?

 - Taip akis draskyt reik drąsos turėti,- tarė. 

 Nieko jam neatsakiau. Abu pasipūtę kaip gaidžiai. Nesveiki. Įsivaizduoja esantys patys fainiausi ir viršesni už visus. Baigiau visą savo meną ir nieko netarusi palikau patalpą. Nuskubėjau pas Greg. Jis tikriausiai turėtų būt pagrindinėj salėj. Atidariau duris ir įžengiau į vidų. Greg stovėjo prie vaikinų ir kalbėjosi. Nuskuodžiau prie ketveriulės ir pertraukiau jų pokalbį:

 - Aš jau baigiau. Dar bus kokio darbo? - paklausiau.

 - Taip, Gabrielle. Reiks dirbt su dekoracijom. Na žinai, judint jas, pakelt, nuleist.

 - Gerai. Einu persirengt tada.

 Apsisukau ant kulno ir nulėkiau į persirengimo kambarį. Šį kart jis buvo gan toli nuo salė. Klaidžiojau koridoriais, kol pamačiau rausvas duris. Jau norėjau eit į vidų, bet mane kažkas sučiupo už rankos...

KOMENTUOJAM! KUO DAUGIAU NUOMONIŲ, TUO GREČIAU NAUJA DALIS. TIKIUOSI BUS ĮDOMU :)

Ieva ❤

Make me believe in magic ❤ Part 5

* 5 *

* RYTAS *

Suskambėjo žadintuvas. Siaubas. Taip miego norėjosi. Reikėjo vakar su Agata ne'chat'int. Papasakojau jai apie tai, kad gavau darbą. Vyyy! Tingiai išsiridenau iš lovos. Iškritau tiksliau, nes, pasirodo, ant krašto gulėjau. Nuėjau į vonią ir palindau po dušu, greit apsiprausiau ir rankšluoščiu apsiviniojau plaukus. Išsivaliau dantis ir atsidariau spintelę. Nežinojau kokios spalvos lęšius išsirinkti. Nusprendžiau vėl dėtis mėlynus. Jie tokios safyrinės spalvos. Žodžiu - nerealūs. Nuėjau prie spintos ir išsitraukiau mėlynus blukintus džinsus, gėlėtą maikutę ir rusvos spalvos kailio liemenę. Vyyy! Ji tokia pūkuota. Nusprendžiau prisiderinti kailines ausines. Jos irgi rusvos spalvos. Iš lentynos išsitraukiau tamsiai mėlynus Ugg'us ir viską pasidėjau ant lovos. Na, išskyrus Ugg'us. Nuėjau į vonią ir į šalį numečiau rankšluostį. Užsidėjau apatinį trikotažą ir išsišukavau plaukus. Išdžiovinau juos ir pasiėmusi garbanoklį susigarbanojau. Nuėjau į savo kambarį ir apsirengiau. Tada griebiausi makiažo. Maskuokliu patepiau paakius, nosį ir kaktą. Tada viską tolygiai paskirsčiau. Pavedimu perbraukiau akis ir blakstienas padažiau tušu. Pasiėmiau delninukę su kniedėm ir įsidėjau ten piniginę, telefoną ir raktus. Dar prigriebiau lūpų blizgį ir maskuoklį. Nusileidau apačion. Ten manęs jau laikė tėtis.

 - Važiuojam? - paklausiau.

 - Nepusryčiausi?

 - Ne. Aš nealkana.

 - Gerai. Tada keliaujam.

Įsėdom į jo Range Rover (nekreipkit dėmesio :D mėgstamiausia mano mašina) ir pajudėjom studijos link. Nekalbėjome, todėl girdėjosi tik ritmingas mašinos variklio burzgimas ir įkyrus žinių pranešėjo murmėjimas. Po pusvalandžio pasiekėme studiją. Ji buvo įsikūrusi Londono pakrašty. Ne visai ten pakraštys, beg vis tiek necentras. Šią vietą su Londono gyvenimu jungė Victoria metro stotis. Išlipau iš automobilio ir patraukiau paskui tėtį studijos link. Mus pasitiko gan jaunas vyras.

 - Sveikas Greg! Atvežiau savo dukrą čia padirbėti.

 - Labas, labas. Ir kuo ši gražuolė vardu? - flirtavo su manimi tas vyriškis. Ew...

 - Aš Gabrielle.

 - Malonu susipažinti, - jis paspaudė man ranką. - Tuojaus tau viską aprodysiu. Beje, - kreipėsi į mano tėtį, - mes baigsim maždaug 6 PM (18 H). 

 - Gerai, aš ją paimsiu.

 Tėtis atsisveikino ir paliko mane šitam Dievo užmirštam kampely.

 - Eime Gabrielle. Šiandien dirbsi su Cher Lloyd. Turėsi truputėli pasistaipyt prieš kameras ir šiaip užsiimsi tokiais smulkiais vaidmenimis. Jei gerai seksis, gausi svarbesnius vaidmenis, - kalbėjo Greg. - Eime čia.

 Kol ėjome jis man aiškino ką turėsiu daryti. Pasakė su kuriais žodžiais turėsiu įeit ir su kuriais - išeit. Na, po kelių minučių pasiekėm reikiamą patalpą. Turiu pripažint. THIS PLACE IN HUGE! Jei reiktų nuo ko nors pabėgti - pasiklysčiau. Greg atidarė duris mane praleisdamas. Patalpoje stovėjo keli fonai. Dar krūva įrangos aplink. Pačiame kampe buvo durys. Kaip minėjo Greg, ten galiu persirengt. Dar kartą pasitikslinau ar tikrai ten ir patraukiau durų link. Už jų girdėjosi dviejų žmonių, merginos ir vaikino, balsai. Pravėriau duris ir balsai nutilo. Atidariau jas plačiau ir įžengiau į vidų. Ten, ant sofutės, sėdėjo Mike Posner ir Cher Lloyd.

 - Sveiki. Aš Gabrielle. Mane čia atsiuntė Greg, kad galėčiau persirengti. Tikriausiai sumaišiau kambarius.

 - Ne, ne, - prabilo Cher. - Štai tos durys, - parodė į medines duris šone su jau apsitrynusiu užrašu 'Dressing room'.

 - Dėkoju.

 Nusisukau eiti, bet Mike prabilo:

 - Gražiai atrodai, Gabrielle, - Cher nestipriai jam kumštelėjo.

 - Am... Dėkui,- šyptelėjau.

 Atidariau duris ir įjungiau šviesą. Čia buvo krūva spintelių, keli suoliukai ir dar keli strypai bala žino kam. Prisiminiau, kad man reikia kažką apsirengti. Iškišau galvą pro duris ir į mane vėl įsmigo dvi poros akių.

 - Sakykit, ar žinot, kur savo aprangą galėčiau rasti?

  - Štai ten, - parodė juodaplaukė į kostiumais apkrautą strypą. Štai kam jie reikalingi. 

 - Gal galėčiau gaut užuominą, kaip jis atrodo? - su viltim paklausiau.

 Cher nusikvatojo ir pasiėmė lapus nuo stalo.

 - Kokia tavo pavardė, - paklausė.

 - Bringston. Gabrielle Bringston.

 - Aha. Atliksi B lygio vaidmenį. Taigi tau reikės trumpo rausvo arba mėlyno sijono ir baltos spalvos maikutė. Orientuokis į tai. Na, o aksesuarus vėliau pritaikys stilistė.

 - Gerai. Dėkoju Cher.

 - Nėra už ką.

 Pasiknaisiojau po kostiumų krūvą, bet taip ir neradau rausvo arba mėlyno sijono.

 - Argh! Argi niekas negali surūšiuoti viso šito? - pati savęs paklausiau.

 Pasigirdo kikenimas. Apsisukau. Mike ir Cher buvo pasilenkę vienas prie kito ir lūžo iš manęs. Bent jau spėju, kad iš manęs, nes tada abu į mane nežiūrėtų.

 - Dar ir gėdos prisidariau...

Vel kikenimas.

 - Krc, tikriausiai kaip debilė atrodau su savim kalbėdamasi...

 Ir vėl kikenimas. Pagaliau radau reikiamus drabužius ir greit nuskuodžiau į persirengimo kabiną. Apsirengiau. Savuosius drabužius sudėjau į spintelę ir užrakinau. Atidatiau duris ir greitom ėjau link išėjimo. Vis tiek būtų nejauku čia su jais sėdėt. 

 - Gal norėtum prisijungt prie mūsų? Susipažintjmėm, - pasiūlė Posner.

 - Gerai. Bet tik kad nelabai turiu ką pasakyti apart to, kad visa mokykla iš manęs šaiposi...

 - Juk yra kas nors, kas tave džiugina? - paklausė Cher.

 - Na, vakar susipažinau su dviem šauniom merginom ir Ed Sheeran sutikau.

 - Gerbėja?

 - Na, patika man visai jo muzika. Šiaip man tikriausiai viską galima sukišt, - nusijuokiau.

 - Na, papasakok ką nors apie save.

 - Hm... Kaip jau žinot esu Gabrielle Bringston. Gyvenu Londone, turiu 9-metį broliuką Ben...

* PO FILMAVIMO *

- Gabrielle! - sušuko Greg. - darbo turėsi po mėnesio. Ten nereikės vaidint. Šiaip reiks padėt, sniegą pamėtyt, stiliste truputi pabūsi. Žodžiu, išmokysim mes tave čia viso šito meno,- nusijuokė.- Gerai Gabrielle, neužlaikau tavęs. Iki.

 - Iki kito karto, Greg! - šuktelėjau ir išėjau iš studijos.

NUOMINIKIŲ LAUKIU :) BEJE, KALIDŲ GALI DAUG BŪTI, NES NAKTĮ RAŠIAU :DDDD KAIP JAU SAKIAU, PAVEIKSLIUKO ŠIĄ SAVAITĘ NEGAUSIT :) ATSIPRAŠAU UŽ NELABAI ĮDOMIĄ DALĮ, BET MINČIŲ NEBUVO.

Ieva ❤

Nuotykiai Italijoje

Sveikučiai,

Turiu naujienų. Spėju jau iš antraštės supratot, kad aš Italijoje. Atvažiavom čia paslidinėt. Apsistojome miestelyje Madonna di Campiglio ar kažkas panašiai. Nerealus pavadinimas. Šiandien snigo ir keltuvai neveikė. Nu žodžiu, pasivaikščiojom miestelyje, galbūt šįvakar išmėginsim sniego kartingus. Bet rašau čia nevisai dėl to. Tiek daug įvykių. Pirma, tai išmaudė mane sniege mano TĖTIS! Žiauru :D Mes taip draugiškai pešėmės ir ėjo policija, tai aš apsiraminau, o tėtis, pasinaudojęs proga, mane į pusnį įstūmė. Čia dar ne viskas. Nebuvau užsisegus kišenės, tai mano išmanusis iStone iškrito... Ir jis dar vis veikia, kaip bebūtų gaila... Na, tėtis išmaudė mane sniege, tada pasimėtėm sniego gniūžtėm. Pažvengė iš mūsų... Eina italai kažkokie ir lūžta... Pasilenkiau paimti sniego prie pusnies. Spėkit kas pusny atsidūrė?! Ogi Ieva. O kas už jos?! Ogi tėtis Ievos XDDDD Na, mes ėjom link parduotuvės su menka viltim, kad ji dirbs, nes kaip tik tuo metu italams siesta kažkokia. Nu ir prie pat parduotuvės aš tėčiui už apykaklės prigrūdau sniego. Tai jis į mane killer look pažiūrėjo ir pasakė, kad man kapai dabar :D Na, aš pradėjau bėgt link viešbučio, o jis už kokių 15 metrų nuo manęs ėjo. Ir taip pro pat mano ausį praskriejo gniūžtė. Aš atsisukau ir galvojau, kad jis arčiau bus, bet jis už tų pačių 15 metrų stovėjo. Nusprendžiau savo gniūžtės nemest, nes nepataiyčiau - per toli jis man. Nu būtų toks total fail :D Tai va, grįžom į kambarį ir aš nusirengiau visus drabužius ir su maikute ir šortukais likau. Prieina tėtis, ir nežinau iš kur, bet spėju iš balkono, ir meta į mane sniegą. Nedaug, bet vistiek :DDDDD Brrrr. Nu, o dabar antras įvykis. Kaip jau sakiau, maždaug prieš 2 valandas, buvau baseine. Jis vidutinio dydžio toks. Viena aš ten buvau, bet atėjo kažkokie pedofilai italai maždaug 30 metų ir stalkint mane pradėjo (srry už žargonus, bet man šiandien tokia diena :DDD ). Nu linksmai taip. Tai va, šiandien tiek, nes veja mane valgyt :D Beje, atsiprašau už klaidas, bet per telefoną rašau :)

Ieva ❤

Make me believ in magic ❤ Part 4

'Make me believe in magic ❤'

* 4 *

* PO MAŽDAUG VALANDOS *

 Sėdėjome Agatos kepyklėlėje ir kalbėjomės. Tiksliau kalbėjau aš, o ji klausėsi ir retkarčiais palinksėdavo taip parodydama, kad klausosi. 

 - Na, ir tada aš susipažinau su tavimi. Esi vienintelė norinti su manim bendrauti per visus tuos metus.

 - Klausyk, kai pagalvoji, tai nesąžininga directioner'ių atžvilgiu, - nusijuokė. - Jos padarytų viską, kad tik galėtų jį gyvai pamatyti.

 - Tavo tiesa, - šyptelėjau.

 Plepėjome toliau, kol per radiją nepasigirdo pirmieji dainos akordai.

 - OMG! OMG! OMG! - rėkė Emily. - Čia gi Ed Sheeran Lego House!!!

 - O, patinka Ed Sheeran? - paklausiau, nors atsakymą jau žinojau.

 - Tai ne! Galėčiau nusišaut, jei galėčiau bent sekundei jį pamatyt.

 - Sakyk, paskolint šautuvą?

 Emily pažiūrėjo į mane 'dafuk' žvilgsniu.

 - Apsisuk, - pasakiau.

 - AAAAAAAAAAAAAAAAA! Gabrielle! Ten Ed! Ten Ed Sheeran!

 - Ne, žinok iš akmens amžiaus aš, - nusijuokiau. - Žinau kas jis.

 - OMG! Jis toks nerealus, - fangirl'ino. - Jo dainos nerelios ir bent prasmę turi. AAAAAA!

 Aš pradėjau lūžt, o ji nesupratusu stovėjo ir žiūrėjo į tai, kaip aš raičiausi ant žemės. Tada dar kartą apsisuko norėdama vėl jį pamatyt.

 - AAAAA! - sucypė ji. 

Jis stovėjo už kelių žingsnių nuo jos ir lūžo, aišku, iš jos. Nors ir aš turėjau ne ką prasčiau atrodyti. 

 - Sveikos merginos, - šyptelėjo. - Jūs, kiek matau, žinot kas aš, tai neprisistatinėsiu. Bet gal galėčiau sužinoti savo fanių vardus?

 - Gabrielle, - tarstelėjau ir toliau lūžau iš Emily total fail.

 - E... E... E... E... E... - mikčiojo Em.

 - Ji Emily.

 - Na, aš skubu, tačiau, jei neprieštarausite, norėčiau sužinoti jūsų twitter.

 - Ma... Ma... Ma... Mano... - toliau mėgino kažką pasakyti tamsiaplaukė.

 - Mano Twitter @GabriellexoxoBringston, o jos, - žvilgtelėjau į Emily, - @EmGrimmen.

 - Na, aš jau eisiu, nes vėluoju. Gal dar susitiksim. Beje, Emily, gal vis dėl to nenusišauk, nes gaila būtų tokią gražią fanę prarast, - mirktelėjo.

 Em išsišiepė ir jam išėjus pradėjo fangirl'inti:

 - Tu matei? Ten buvo Ed Sheeran! Ed!!! Tai taip nerealu! Ir jis paklausė mūsų vardų! Ir mūsų TT! Kaip fainai! Ir jis mirktelėjo! Jis man mirktelėjo!!! Vyyyyyy!

 - Nu ką, laimės pilnos kelnės?

 - Taaaaip! Bet man reikia jo autografo. Man žiauriai ji reikia!

 - Mhm. Matau, - nusijuokiau.

 Kaip tik su šiais žodžiais pro mane ėjęs žmogus užkliudė kavos puodelį ir viską išpylė ant grindų. Nuostabu.

 - Ups. Kokia aš nerangi. Tony, padaryk vieną latte, - šuktelėjo mergina. Pala, mergina? - Aš labai atsiprašau, tuoj jums atneš jūsų kavą.

 - Nieko tokio, bet sakykit, kas būsite?

 - Kokia aš nemandagi. Net neprisistačiau, - šyptelėjo rudaakė. - Aš esu Agata - šios kavinukės savininkė.

 - Malonu. Aš Gabrielle.

 - O aš Emily. Sakyk, kaip tu, būdama tokio amžiaus, sugebėjei tiek pasiekti?

 - Na, aš visada svajojau atidaryti kepyklėlę ir nuo mažens planuodavau kiekvieną smulkmeną. Taip prieš kelis metus įkalbėjau tėtį atidaryti mūsų abiejų kepyklą, bet jis nusprendė ją palikti man. Tai va, taip ir išėjo, kad dabar turiu savo versliuką.

 - Jei labai neskubi - prisėsk, - pasiūlė Emily. - Susipažinsim.

* PO 2 H *

Sėdėjom Agatos kepyklėlėj ir, taip tariant, pažindininomės. Negaliu patikėt, kad čia praleidau tris valandas.

 - Gerai merginos, aš jau turiu lėkt, - tarstelėjau. - Mano numerį turit. Parašykit, jei ką.

 Atsisveikinusi su visom išskubėjau namo. Ėjau pėsčiomis, nes nenorėjau laukt autobuso. Po 20 min jau buvau prie namų. Svetainėje degė šviesa, o virtuvėjematėsi mamos siluetas. Išsitraukiau raktus ir atrakinau duris. Tyliai nusiaviau batus ir nusivilkau gelsvą paltuką. Nusliūkinau į svetainę ir atsisėdau ant sofos šalia Ben. Jis žiūrėjo kažkokius animacinius filmukus per televiziją.

 - O, brangioji, jau grįžai, - išgirdau mamą sakant. - Ar smagiai praleidai laiką?

 - Nieko. Sekėsi puikiai. Susipažinau su dviem merginom - Emily ir Agata. Jos labai draugiškos.

 - Kaip šaunu. Kelintokės jos?

 - Emily vienuoliktokė - kaip ir aš , o Agata antrakursė. Ji studijuoja chemiją ir kartą per savaitę lanko kulinarijos kursus. Tarp kitko, ji Agatos kepyklėlės savininkė.

 - Na, šaunu, kad susiradai naujų draugių, o dabar visi prie stalo.

 - Mam! Dabar rodo kempiniuką plačiakelnį! - įsiterpė Ben. - Aš noriu pabaigt žiūrėt.

 - Ne, Ben, einam valgyt. Vakarienė jau paruošta.

 - Bet maaam!

 - Ne ir viskas. Neatsikalbinėk.

* VAKARIENIAUJANT *

- Gabrielle?

 - Taip, mama.

 - Mes su tėčiu kalbėjome dėl darbo. Daugelis tavo amžiaus paauglių jau turi susiradę darbą. Galbūt ir tau reikėtų? Tarp kitko, mieloji, ką tu žadi studijuoti.

 - Nežinau, mama, aš galvojau apie aktorystę. Labiau norėčiau būti prodiusere, bet aš neesu įsitikinus.

 - Mieloji, bet ar tu supranti, kad tavo ateitis nebus užtikrinta?

 - Taip, mam. Tiesiog man tai labiausiai prie širdies.

 - Brangioji, - įsiterpė tėtis, - turiu pažįstamą. Jis galbūt rastų tau kokio darbo jo studijoje. Kiek žinau, ką tik Jessy J ten filmavo savo klipą. Ar norėtum pamėginti?

 - Nebloga mintis.

 - Gerai, aš jam paskambinsiu. Kiek žinau, jie kaip tik filmuos klipą kažkokiai atlikėjai.

 Toliau valgėme tylėdami. Tiksliau jie valgė, o aš išrinkinėjau salotas iš savo lėkštės. Taip, aš vegetarė. Nieko nepadarysi. Baigusi valgyti užlipau į viršų ir įsijungiau savo laptopą. Įsijungiau FB. Du nauji kvietimai draugauti. Emily Grimmen ir Agata Lingren.  Priėmiau jas į draugus. Įsijungiau Youtube ir pasileidau Ed Sheeran dainas. Patiko man jisai, bet nebuvau dėl jo išprotėjus taip, kaip Em. Išjungusi FB prisijungiau prie Twitter. Žiūrėjau naujienas ir akys užkliuvo už follower'ių skaičiaus. Kaip aš galėjau pasiekti 10 K follower'ių skaičių, jei ryte jų buvo vos  1 K? Paspaudžiau ant laukelio Connect. Buvo prirašyta visko, nuo 'Kodėl jis pa'follow'ino ją, o ne mane?' 'Kalė. Kaip jis galėjo follow'inti ją?' iki 'Gabrielle, tu labai graži' 'Ar galėtum Ed paprašyti pa'follow'inti mane?'. Pala, Ed? Negi jis rimtai mane dabar follow'ina? Paspaudžiau ant jo TT puslapio. Šalia švietė užrašas 'Follows you'. OMG! Jis mane seka! Pala, ką? Jo paskutinis tweet'as buvo toks: '@EmGrimmen and @GabriellexoxoBringston, I'm glad to have such fans like you all around the world'. OMG! Reikia paskambinti Emily. Susiradau jos numerį ir spustelėjau žalią icon'ą. Po keletos sekundžių ji pakėlė ragelį.

 - Alio?

 - Labas Em, atsidaryk TT.

 - O kas ten?

 - Tik atsidaryk. Ir dar būtų gerai, jei atsisėstum. Beje, patrauk telefoną nuo ausies - nenoriu, kad mano ausų būgneliai sprogtų.

 - Am... Gerai, - tarstelėjo Emily nieko nesupratusu. Pasigirdo klavišų spragsėjimas. - OMG! Gabrielle! Aš turiu 11 K sekėjų! Bet kaip?

 - Pažiūrėk į tweet'us prieš 2 H.

 Po kelių minučių pasigirdo spiegimas. Argh! Ji neatitraukė telefono nuo ausies.

 - Tu matei? Gabrielle! Ar tu matei jo tweet?

 - Tai ne. Įdomu, dėl ko aš dabar tau skambinu?

 - Nu bet vis tiek! Ed mus seka ir dar tas tweet!

 Kaip tik su šiais žodžiais pasigirdo beldimas į duris.

 - Gerai, Em, turiu bėgt, nes kažkam manęs reikia. Susirašysim.

 - Ok, bye bye.

 - Mhm. Čiau, braške, - atsisveikinau ir padėjau ragelį. - Taip?

 Prasivėrė duris ir tėtis įkišo galvą į mano kambarį:

 - Gabrielle, mano draugas sutiko tave priimti. Kaip tik rytoj tau pirma die na darbe ir paprašė, kad ateitum ryte 10 H. Neeisi į mokyklą. Beje, tau ten pasakys ką daryt. Padėsi filmuoti Cher Lloyd klipą.

 - Gerai. Koks adresas?

 - Aš nuvešiu. Nes žinau kur ta vieta. Nes ten tik vienam klipui išsinuomojo patalpas.

 - Gerai. Ką man apsirengti?

 - Kažką patogaus. Na, labanakt. Mes jau einam miegot. Neužsibūk ilgai.

 - Ok. Labanakt, tėti.

KOMENTUOJAM! ŠIĄ SAVAITĘ NEBUS PAVEIKSLIUKŲ, NES ESU IŠVYKUS. BEJE, NEPYKIT UŽ KLAIDAS. IR NEŽINAU, TIKIUOSI ŠIFTAS NESISKIRS ;)

Ieva ❤

Make me believe in magic ♥ Part 3

'Make me believe in magic ♥'

* 3 *

Negalėjau patikėt tuo, ką pamačiau... Ten stovėjo tas pats rudaplaukis pasipūtėlis, kuris galvoja, kad visi jį myli ir klykia iš džiaugsmo pamatę... Dabar jis stovėjo sutrikęs. Kartoninis kavos puodelis gulėjo ant žemės, o visas jo turinys buvo ant rudaplaukio kelnių.
 - Ups... Atsiprašau,- išsišiepiau. - Bet kelnes pats atsipirksi - pinigų daug turi...
 Jis atsisuko į mane ir tik tada suprato kas jį apipylė kavą
 - Tu čia gal specialiai taip elgiesi?- įniršo.- Mes juk irgi žmonės! Man nėr skirtumo, kad tu mūsų nekenti! Mes tau nieko nepadarėm, o tu iš kart susidarai nuomonę apie mus vien tik pasiskaičius kažkokių nesamonių Net'e. Gal tave pavydas ima? Gal tau nerūpi, kad mes irgi turime jausmus?
 Sutrikusi gulėjau ant žemės. Atsistojau, pasiemiau rankinę ir nieko netarusi išėjau iš kavinės. Pirmu taikymu nulėkiau į tuoletą. Ašaros kaupėsi akyse, bet stengiausi nepalūžti žmonių akivaizdoje. Vos tik įžengus į tuoletą suklupau. Ašara po ašaros riedėjo mano skruostais. Nežinau kodėl, bet tai mane įskaudino. Net gi labai. Kai iš manęs tyčiojosi mokykloje - tai manęs nežeidė. Viską laikiau savyje ir neleidau išsiveržti. O šis kartas buvo kitoks. Gal tiesiog viskas, kas buvo susikaupę, pagaliau išsiveržė. Visdėlto reikia susikaupti. Aš esu Gabrielle Bringston. Neleisiu griauti mano gyvenimo. Neleisiu laimėti. Atsistojau ir žvilgtelėjau į veidrodį. Tušas buvo nubėgęs, o akys - paraudusios. Išsitraukiau špaklinę ir nusivaliau paakius. Pasiemiau pudros buteliuką ir spustelėjau kartą, dar vieną ir dar vieną. Beveik nieko nebuvo likę. Šiaip ne taip išspaudžiau reikiamą kiekį. Pasidažius beveik nesimatė parausdonavusių akių, tačiau įsižiūrėjus tai buvo galima pastebėti. Dar kartelį perbraukiau blakstienas tušu ir išėjau iš tuoleto. Pasukau išėjimo link. Netoli pagrindinio išėjimo pamačiau lūkuriuojančia Emily. Nusprendžiau pamėginti prasmukti nepastebėta, bet man, aišku, nepavyko. Atsitrenkiau į kažką. Jau antras kartas šiandien...
 - O! Ką gi mes čia turime?- išgirdau iki kaulų pažįstamą balsą. Pakėliau galvą ir pamačiau Matt su savo chebra stovinčius aplink mane. - Na, kodėl nepasirodei mokykloje? Mūsų išsigandai?
 - Ir kodėl aš jūsų turėčiau bijoti? - paklausiau, nors ir puikiai žinojau atsakymą.
 - Negi nepameni birželio 9 dienos? Aš tau galiu primint...
 - Dėkoju, nereikia. Skleroze nesergu.
 Prasibroviau pro juos ir patraukiau link išėjimo. Dar girdėjau jų kvailą juoką, bet man tai nerūpėjo - ašaros jau kaupėsi mano akyse, todėl nemačiau kur einu. Vėl smūgis, šį kart stipresnis, todėl parkritau ant grindų. Atsikėliau ir pakėliau akis į žmogų, kuris ką tik mane pargriovė. Į mane žvelgė mėlynos kaip vandenynas akys. Iš pradžių jose degė pyktis, bet tada jis peraugo į susirūpinimą. Spėju jis pamatė praverktas akis ir nuo ašarų, ką tik riedėjusių mano veidu, drėgną veidą. Jis stovėjo nejudėdamas ir nieko nesakė. Vis žiojosi, bet ir vėl užčiaupdavo burną. Suregauvau pirmoji. Apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau priešingon pusėn. Nežinau kodėl, bet palūžau. Ašaros vėl tekėjo mano skruostais. Suklupau. Man nerūpėjo ką pagalvos aplinkiniai. Prisiminiau visus žeminančiu žodžiu, visus įvykius - viską. Skausmas ir liūdesys. Štai kas užliejo visą kūną. Sūrios ašaros ritosi mano skruostais ir kapsėjo ant šalto grindinio.
 - Nagi, nagi, nagi, - išgirdau gerai pažįstamą balsą.
 - Atstok Lucas. Atsibodo man tavo žaidimai...
 - O, jau galvojau praradai kalbos dovaną, Gabrielle.
 - Lucas, atstok! - atsistojau iki jo lygio.
 - Tu dar drįsti taip su manim kalbėt?! Tu neturi teisės ant manęs rėkt, kale!
 - Tylėk! Aš taip pat žmogus ir turiu visas teises ant tavęs rėkti! - klykiau.
 - Padugnė! Nekalbėk taip su manimi! - jis užsimojo ir trenkė man per veidą.
Trenkiausi į sieną. Lucas priėjo ir norėjo man trenkti dar kartą, bet aš pasilenkiau. Pasinaudojusi proga pasileidai bėgti. "Kad tik jis manęs nesivytų, kad tik jis manęs nesivytų... - kartojau mintyse." Apsisukau ir, ačiū Dievui, ten nieko nebuvo tik keli praeiviai. Nuleidau galvą, kad būčiau mažiau pastebima ir patraukiau link pagrindinio išėjimo. Ten dar vis mačiau laukiančią Emily.
 - Emily! - rėkiau vos ne per pusę prekybos centro. O taip, mano planas 'išlik nepastebima' tikrai veikia...
 - O, Gabrielle, štai kur tu. Aš jau galvojau, kad tu išėjai ir laukiau čia kaip kokia debilė, - iš jos akių mačiau jos norą viską išsiaiškinti.
 - Eime į Agatos kepyklėlę (skaitytojos, kurios vardas spėju ir taip suprantamas, prašymu kepyklėlė pavadinta jos vardu), viską paaiškinsiu ten.

JEI PAMATYSIT KLAIDŲ - NEPYKIT :) LAUKIU NUOMONIŲ :)
 P.S. 
Emily - Emily
Lucas - Lukas (čia netyčia gali būt užsilikę Luce. Gali būt, kad ne visur ištaisiau :) )
Matt - Matas
Gabrielle - Gabrielė

Ieva ♥

Faktai apie Lady GaGą

Apie ją kalba ir žino visi – nuo močiučių kaime iki dangoraižiuose dirbančių verslininkų. Daug žmonių jos nemėgsta, daug – ja žavisi, bet abejingų Lady GaGa nepalieka. Kostiumai iš mėsos ir batai nesuvokiama pakulne. Jausmingos dainos ir pribloškiantys vaizdo klipai. Sudomina, ar ne?

Stefani Joanne Angelina Germanotta gimė 1986 metų, kovo 26 dieną. Pasak portalo onetrueme.com Stefani turi lyderės savybių. Ji nepriklausoma individualistė, kuri puikiai planuoja laiką.

Šiek tiek faktų apie Lady GaGą:

♦ onetrueme.com skaitytojai mano, kad Lady Gagą geriausiai apibūdina žodžiai talentinga, protinga ir... pakvaišusi.

♦ Ji tiesiog pamišusi dėl My Little Pony figūrėlių.

♦ 19 metų Lady GaGa metė studijas New York‘o universitete, kad galėtų daugiau laiko skirti dainavimui.

♦ GaGos mylimiausia spalva šviesiai violetinė.

♦ Visos dainininkės tatuiruotės yra kairėje kūno pusėje, nes jos tėtis prašė, kad Stefani turėtų ,,normalią“ pusę.

♦ Twitter‘yje ji turi daugiau nei 27,000,000 sekėjų.

♦ Kartą žurnalistai buvo sumaišę Amy Winehouse su Lady GaGa.

♦ Nuo 13 metų Stefani pradėjo rašyti kūrinius pianinui.

♦ Stefani turi jaunesnę seserį Natali, kuri vaidino jos klipe ,,Telephone“.

Make me believe in magic ❤ Part 2

'Make me believe in magic ❤'

* 2 *

- Atsiprašau, aš labai atsiprašau, - ėmė teisintis žydrų akių savininkas.
 - Mhm... Visi tiesiog 'netyčia' šiandien man bando sumauti dieną, - tarstelėjau.
 Tamsių plaukų vaikinukas kreivai pasižiūrėjo į mane. Matėsi, kad nieko nesuprato.
 - Ta prasme?
 - Lyg nežinotum, - burbtelėjau ir nusisukau eiti.
 - Kažkaip keista, kad tu neklyki man į veidą, - lyg sau tarstelėjo.
 - Ir kodėl aš tur... - apsisukau ir įsižiūrėjau. Prieš mane stovėjęs pasipūtėlis išsišiepė nuo ausies iki ausies. O Dieve, kas dar atsitiks?!
 - Tik nerėk, - dar vis išsišiepęs tarstelėjo vaikinukas, iš šukuosenos primenantis fyfą.
 - O vemt galima? - sarkastiškai paklausiau.
 Vaikinukas sutriko, o šypsena, puošisi jo veidą, dingo.
 - Oh... Hater'ė?
 - Tai ne, fanė apvemt nori... - burbtelėjau ir nusisukau.
 Dar spėjau pamatyti nusiminusį jo veidą. "Taip jam ir reikia, - pagalvojau. - Nusileist ant žemės galėtų". Aj, nėr skirtumo, ir taip jau nuotaika galutinai sugadinta... Nesidairydama užsukau į pirmąją pasitaikiusią greito maisto kavinukę ir atsisėdau prie kiek nuošalesnio staliuko. Buvau žmogus, kuris valgydavo dažnai ir daug. Tai man netrukdė gyvent, o ir stora nebuvau. Bent jau manęs sąžinė negraužė. Prie staliuko prisistatė padavėja:
 - Ko norėsite? - paklausė tamsių plaukų mergina.
 - Sakykite, ar labai didelis mėsainis MeatBurger?
 - Jis visutiniško dydžio, norėsite?
- Taip, ir dar norėčiau vieną porciją Cezario salotų, o gėrimas tebunie Coca-Cola.
 - Viskas?
 - Kaip ir.
 Padavėja pažiūrėjo į mane 'tutiekneįveiksi' žvilgsniu ir nuėjo. Laukdama maisto galvojau apie šiandieninius įvykius. Pirma - Amber, paskui tas pasipūtėlis... Kas dabar? Gal padavėja ištėkš mano užsakymą ant manęs? Begalvodama apie tokias nesąmones nė nepastebėjau kaip greit prabėgo laikas. Ir štai jau mačiau ant padėklo padėtą mėsainį ir porciją salotų. Žiūrėjau į maistą išsišiepus. Buvau taip išalkus, kad galvojau su lėkštėm prarysiu maistą. Padavėja paėmė padėklą ir ėjo link mano staliuko. Prie pat manęs jos kojos susipynė ir krito ant stalo su visu maistu. Aš juk sakiau, kad taip bus... Ekstrasensė aš...
 - Aš labai labai atsiprašau, - teisinosi padavėja. - Sakyk, kiek mokėjai už maikutę? Aš atpirksiu, tik prašau, nesakyk vadybininkui...
Jos atsiprašinėjimus pertraukė kostiumuoto vyriškio riksmai:
 - Kas čia darosi?! - rėkė. - Emily, tu atleista!
 - Bet, bet... - apsiašarojusi mikčiojo mergina ir nubėgo link persirengimo kambario.
  - Sakykite, ar viskas gerai? Mūsų naujokės visai žioplos...
 - Tai kad čia ne jos kaltė, - pamelavau, pagailo man tos merginos. - Čia aš lenkiausi paimti... Am... Telefono! Taip, aš lenkiausi paimti telefono ir ištiesiau ranką jo siekdama... O ji kaip tik nešė mano užsakymą.
 - Hm... Na... Hm... Gerai, mes labai atsiprašome, tarstrlėjo ir nuėjo prie tos pačios merginos. Emily, kaip supratau, pasižiūrėjo į jį kreivai, bet nieko nesakė. Tada atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie manęs:
 - Am, aš labai dėkinga, tu išgelbėjai mano kailį. Aš Emily.
 - Gabrielle. Malonu susipažinti.
 - Man taip pat. Štai, imk, čia mano maikutė. Nemanau, kad norėsi vaikščioti su savąja.
 -Dėkoju.
 -Aš pagalvojau, kad galbūt tu norėtum kavos? Aš vaišinu. Tai tikriausiai mažiausiai ką galiu padaryt, po to, kai išgelbėjai mano vietą darbe.
 -Sutinku tik su viena sąlyga. Aš mokėsiu.
 -Padarom kompromisą. Aš moku už save, o tu - už save,- nusijuokė.
 -Aha, kada tau baigiasi darbas? Ar tu jau baigei?
 - Šiandien leido pasiimti laisvadienį. Po to kai vos neišskridau iš darbo. Jei žadi persirengt, aš palauksiu. Tuoletas štai ten.
 Nupėdinau link WC ir persirengiau maikutę. Žvilgtelėjau į veidrodį. Į mane žvelgė šviesių plaukų mergina žydromis akimis. Greit nusisukau ir išlėkiau pas Emily. Ji manęs lūkuriavo prie durų. Patraukėme link nedidelės kavinukės 'Delicious coffee' ir užsisakėme po puodelį kavos. Atsisėdome prie jaukaus staliuko su sėdmaišiais aplink. Kai tik išsidrėbiau ant vieno, Emily tarė:
 - Klausyk, mums būtinai reikės dar susitikt! Duok savo numerį, nes vėliau pamiršiu.
 - Leisk, įvesiu.
 - Imk, - padavė man savo iPhone 5
 Įvedžiau numerį ir užrakinau telefoną. Tada prisiminiau, kad reiktų gal namo sugrįžti.
 - Kiek dabar valandų? - paklausiau.
 - Proto bokšte, mano telefonas tavo naguose dabar, - nusijuokė Em.
 Paspaudžiau mygtuką, kad rodytų laiką. Prunkštelėjau.
 - Kas? - paklausė Emily.
 - Emily? - atkišau jai jos iPhone su cover'iu ant kurio švietė 1D nuotrauka.
  Ji pradėjo lūžt kaip nesveika, o aš žiūrėjau į ją 'dafuck' žvilgsniu.
  - Č... čia... ma... mano... pus... pusses... pusseserė uždėjo!!! - ji klykė iš juoko, o ir aš neatsilikau.
 Visa kavinė žiūrėjo kaip į nesveikas, bet mes nekreipėm dėmesio ir toliau lūžom. Aš, būdama tokia nereali, sugebėjau išsidrėbt ant žemės. Aišku, man nepavyko atsistoti, nes dabar, besiraitydama ant žemės, žliumbiau iš juoko. Po kokių 15 min šiaip ne taip atsigavome.
 - Mano pusseserė juos dievina, bet aš jų negaliu pakęst, - tarstelėjo Em.
 - Duok žaibą, aš taip pat jų nekenčiu.
 - Bzz..!
 Mes ir vėl išlūžom, tai tikriausiai pirmas kartas per tuos metus, kai aš tiek daug žvengiau iš kažkios nesamonės. Bet viskas tuo nesibaigė. Nežinau kas man užėjo, bet ištiesiau koją ir netyčia pataikiau į kavos puodelį. Jis, žinoma, nuskrido nuo staliuko. Aš pradėjau žagsėti iš juoko, bet Emily buvo sustingus. Pasekiau jos žvilgsnį. Negalėjau patikėt tuo, ką pamačiau...

NA, JEI KLAIDŲ RASIT - NEPYKIT ;) LAUKIU NUOMONIŲ. BEJE, NEKOPIJUOJU YOLO. TIK VEIKĖJOS NUOTRAUKĄ NAUDOJU ;) IŠ ANKSTO PRAŠAU, NESMERKIT : D

Ieva ❤

SFSJ

Jei turėsit  laiko užlėkit į mano naują blogą http://sportfoodstylejoy.blogspot.com/ ;)) Dar tuštoka, bet pažadu kad artimiausiu metu sulauksit naujienų :)

Detektyvas. 2 dalis

-         Saule, kodėl tavo batų antspaudai prie Ferdinado kūno, ką? – įsirėmęs rankomis į stalą, taip, kad net pirštai pabąlo ištarė Danielius. – atsakyk man po velnių!

-         Aš buvau pas Domą. Laimingas? Gali su savo policininkiūkščiais jo paklaust! Tas Gaidys ar kaip ten jo pavardė, mano, kad aš pasmaugiau savo trisdešimtmetį dėdę? Nubuskit žmonės.

Saulė pašoko nuo stalo ir trenkė durimis.

-         Saule, čia detektyvas Giergždys, norėčiau su tavimi pasikalbėti, - beldėsi į duris Šarūnas.

     Kliktelėjo spyna ir mergina atidarė jam duris.

-         Užeikit.

-         Tavo tėtis sakė, jog naktį tu buvai pas hmm savo draugą. Kas dar be jo ir tavęs galėtų tai patvirtinti?

-         Niekas. – nukirto Saulė.

-         Kodėl naktį ėjai pas draugą ir kodėl būtent per sodą? Su padėju apžiūrėjom kelius iki Domanto namo. – šaltu kaip žuvies balsu paklausė detektyvas.

-         Domo, - suniurzgė Saulė.

-         Prašau? – pakėlė antakius Šarūnas.

-         DOMO! – riktelėjo Saulė, - tik jo alkoholikas tėvas jį vadina Domantu..

-         Taip... O kaip dėl kelio ir kodėl naktį? – šiek tiek gyviau paklausė Šarūnas.

-         Nes, genijai detektyvai, keliukas pažliugęs ir ant batų būtų likę purvo pėdsakų, reiškia visi būtų pastebėję. – nusuko galvą Saulė.

-         Tu taip ir neatsakei į pirmą mano klausimą.

-         Močiutė ir jo tėvas. Nijolė mano, kad jų šeima ,,nesuteiks tau nieko tik skausmo vaikeli“, - pamėgdžiojo močiutę Saulė ir išsitraukus Malboro cigarečių pakelį pasiūlė detektyvui.

Šarūnas šiek tiek nudžiugo. Negi jam tikrai rūpi ta paauglė??? Byla. Darbas. Byla. Pakartojo jis sau ir instinktyviai siektelėjo cigaretės.

Saulė atsiduso ir prisidegus cigaretę numetė degtukus ir pakelį ant stalo. Išpūtė dūmus. Šarūnas pasekė jos pavyzdžiu. Kurį laiką tvyrojo tyla. Saulė užgesino nuorūką ir padėjo ant stiklinio stalelio.

-         Mes išsiskyrėm.

-         Užjaučiu. – slėpdamas vidinį, nepaaiškinamą džiaugsmą tarė Šarūnas.

-         Nereikia, jis buvo visiškas kvailys. Iš manęs jam reikėjo tik vieno.

-         Suprantu..

-         Nemanau. Jam reikėjo mano pavardės. Kitaip tariant, gero vardo stojant į universitetą.

-         Aaaa. – nutęsė vaikinukas rausdamas.

    Saulė pradėjo juoktis. Garsiai ir nevaldomai. Kai galiausiai vėl galėjo kalbėti suglumusiam Šarūnui ištarė:

-         Man šešiolika žmogau. O tokių tipų privengiu. – dar vis kikendama atsakė Saulė.

Šarūnas mintyse keiktelėjo. Velnias, kokia jauna..

-         Saule, manau turi žinoti, kad tavo dėdė buvo ne pasmaugtas, o nunuodytas. – ramiai po ilgos pauzės ištarė Šarūnas. Šį kartą jo balse skambėjo nors šiek tiek žmogiškų jausmų.

-         Kaip? Bet gi sakėt, kad.. – išpūtus akis sėdėjo Saulė.

-         Manome, kad tai buvo padaryta siekiant nukreipti dėmesį.

-         Nuo ko? – tyliai paklausrė paauglė.

Detektyvas jau rengėsi išsisukti nuo atsakymo, bet Saulė riksmų jį nutraukė:

-         Suprantu! Jei jis būtų buvęs pasmaugtas, jūs net nebūtumėt čia atėjęs. Nes moteriai padaryti tai beveik neįmanoma, - užsisklendusios savy Saulės balse išnyko ciniškos gaidelės Ji negalėjo prisiversti pakartot. Pasmaugti. Ji įtariama. Dėdė. Drąsi ir pasipūtus mergina susigūžė. Gležni petukai sutrūkčiojo. Ir ji pravirko. Pirmą kartą po mamos mirties, po dešimties metų.

Šarūnas mąstė kaip paguosti Saulę, kuri staiga pradėjo atrodyti dar visai vaikas, kuriam reikia mamos. Bet būdamas mitrus lyg begemotas jis nesugebėjo suprasti, jog mergaitę tereikia apkabinti, pasakyti, kad viskas bus gerai.

***

-         Ko tokia mimika, brolau? – nuo ausies ligi ausies išsišiepė Kostas ir pamatęs Šarūno žvilgsnį staigiai užsičiaupė. – mums reikia pasišnekėt.

      ***

-         Tu supranti, ji man papasakojo apie savo mamą, kuri buvo pasmaugta. Ji verkė ir kalbėjo. Ta mergaitė niekada negalėtų taip pasielgt. Reikėjo ją matyt. – neužsičiaupdamas malė Šarūnas Giergždys, pavyzdingas mokinys, diplomuotas detektyvas. Turbūt pirmą kartą savo gyvenime jis pasidavė intuicijai. Jam nereikėjo jokių įrodymų, faktų. Prieš akis vis išnirdavo Saulė šlapiais nuo ašarų skruostais.

-         Aha, - mąsliai nutęsė Kostas, - bet tu žinai, kad to nepakanka. Mes turim jos pėdsakus. Ir patvirtinimą kur ji buvo. Bet aš negaliu užtikrinti, kelintą ji grįžo namo. Mums reikia pradėti ieškoti motyvų.

 Šarūnas tylėjo ir spoksojo į nykią savo kambario sieną. Staiga prabudo iš savų minčių ir suriko:

-         Važiuojam. Reikia kai ką patikrinti.

      ***

-         Ar numanote kokie žmonės galėtų pykti ant jūsų, galbūt ant jūsų vėlionės žmonos? – Saulės tėčio klausinėjo Giergždys.

-         Tiesa pasakius, mūsų šeimos daug kas nemėgsta, - šyptelėjo Danielius Raudys, - bet tokių kurie galėtų nužudyti tikrai ne..

-         Ar jie galėtų nužudyti ar kitaip prie to prisidėti palikite spręsti mums, o visų žmonių, kurie, jūsų manymu, galėtų pakenkti, sąrašą norėtumėme gauti kaip įmanoma greičiau. – užvertė blonknotą Šarūnas ir palinkėjęs kiek apstulbusiam vyrui gero vakaro, išėjo į lauką.

Detektyvas kaip visada bandė mintyse sudelioti nusikaltimo koliažą. Tik šį vakarą, kitaip nei paprastai, jam visai nesisekė. Bendrame nusikaltimo vaizde buvo daugybė tamsių vietų ir daugiau nei penkiasdešimt galimų motyvų. Bet apie tai ką sužinojo ryte, Šarūnas nebuvo net sapnavęs..